Gairės tėvams

1
Pratarmė

Mieli tėvai,

dauguma pasaulio gyventojų nėra vienakalbiai. Lietuvoje taip pat dauguma žmonių moka daugiau nei vieną kalbą. Didelė tikimybė, kad jūsų kaimynai ir gal net jūsų šeima kalba keletu kalbų. Kalba (arba kalbos), kuria kalbama darželyje ar mokykloje, gali skirtis nuo tos, kuria kalbama namuose.

Galbūt nesate tikri, ar mokydami vaiką kitos kalbos, nei ta, kuria kalbate namuose, nesukeliate jam įtampos. Galbūt jums kyla klausimų, kaip padėti vaikui gerai išmokti visas kalbas, reikalingas bendrauti šeimoje, kieme, darželyje ir mokykloje. Galbūt turite klausimų, kada pradėti mokyti kitos kalbos savo šeimoje arba ar apskritai reikia šeimoje mokyti daugiau nei vienos kalbos. O galbūt net manote, kad vėliau jūsų vaikas nukentės, jei mokės bendrauti ne tik mokykloje vartojama kalba, bet ir kitomis kalbomis.

Tiesa ta, kad daugumai tėvų kyla daug minčių ir rūpesčių dėl dvikalbio ar daugiakalbio vaiko ugdymo šeimoje. Tėvai dažnai klausia savęs, kokie yra galimi pranašumai ar trūkumai, susiję su vaiko sėkme mokykloje ir vėliau profesiniame gyvenime.

Vaikų darželių auklėtojų, mokytojų ir tėvų vaidmuo šioje srityje taip pat yra viešų diskusijų tema. Vaikų darželių auklėtojai ir mokytojai gali svariai prisidėti ugdydami vaikų teigiamas nuostatas kalbų atžvilgiu. Nė viena kalba neturėtų būti laikoma ir pripažinta kaip vertingesnė, svarbesnė, gražesnė ar naudingesnė nei kitos. Visos kalbos yra vertingos ir gražios! Be to, darželių auklėtojai turi daugybę galimybių kalbėtis su vaikais, padėti jiems, kad vystytųsi ir šalyje reikalinga kalba. Jūs, kaip tėvai, taip pat galite padėti savo vaikui išmokti, suprasti, kalbėti ir rašyti kalbomis, kurios jums ir jūsų vaikui yra svarbios jūsų gyvenimo aplinkybėmis. Didžiuokitės tuo!

Partneriai iš skirtingų šalių – Austrijos, Vokietijos, Lietuvos, Lenkijos ir Slovėnijos – sujungė savo žinias ir patirtį „Erasmus+“ finansuojamame projekte, kad padėtų jums ugdyti dvikalbį ar daugiakalbį vaiką. Todėl supažindinsime su laukiančiais iššūkiais ir galimybėmis juos spręsti mokantis skirtingų kalbų. Parodysime įvairių būdų, kaip aktyviai padėti savo vaikui jo kelyje į dvikalbystę ar daugiakalbystę. Taip pat daug dėmesio skirsime pagrindiniams žodžiams ir posakiams, reikalingiems mokykloje šalies kalba, kad vaikas būtų sėkmingai pasiruošęs pradėti lankyti mokyklą.

Mes remiamės kompiuterizuoto kalbos mokymosi (KKM) metodu, todėl parengėme programėlę „Dandelina eina į mokyklą“. Ji skirta mokytis ir lavinti žodžius ir posakius, kurių vaikams reikia pradėjus lankyti mokyklą šalies kalba. Programėlė tinkama 5–8 metų vaikams ir ją galima atsisiųsti nemokamai.

Ši programėlė padeda mokymąsi pateikti žaismingai, išlaiko vaiko dėmesį, norą ir smalsumą. Be to, tėvai taip pat gali sužinoti ką nors nauja apie šalies kalbą, jei bus kartu su vaiku jam naudojantis programėle (apie KKM naudą išsamiau žr. 6 skyrių). O gairėse tėvams yra daug naudingos informacijos apie tai, kaip išlaikyti ir sustiprinti namuose vartojamą kalbą.

Tolesniuose skyriuose susipažinsite su pagrindinėmis žiniomis apie kalbų mokymąsi, daugiakalbystę ir kompiuterizuoto kalbų mokymosi naudą. Juose rasite svarbiausių faktų, pavyzdžių, klausimų, kuriuos galite apsvarstyti namie, ir pasiūlymų, kokia veikla galėtumėte užsiimti kartu su vaiku, kad padėtumėte vystytis ne tik šalies kalbai, bet ir namuose vartojama kalbai.

Literatūroje apie dvikalbystės ar daugiakalbystės ugdymą daugelis terminų susiję su kalba, kuria kalbama šeimoje, ir kalba, kuria kalbama pradėjus lankyti mokyklą šalies kalba. Pavyzdžiui, šeimoje vartojama kalba vadinama gimtąja kalba, paveldėtąja kalba arba šeimos kalba, taip pat kalba, vartojama namuose. Priklausomai nuo to, kuri kalba išmokstama pirmoji, gali būti vartojami dar techniškesni terminai, pavyzdžiui, K1 (pirmoji kalba) ir K2 (antroji kalba). Tolesniuose skyriuose vartosime terminus „šeimos kalba“ ir „šalies kalba“. Šie terminai skiria kalbą, kuria kalbate su šeima ir draugais, ir kalbą, kurios jums prireiks įsiliejant į gyvenamosios šalies švietimo sistemą. Kartais tai gali būti ta pati kalba, tačiau daugelio dvikalbių ir daugiakalbių asmenų atveju galime daryti prielaidą, kad kalba, kuria kalbama namuose, skiriasi nuo tos kalbos, kurios vaikui reikės mokykloje. Žinome, kad namuose ir mokykloje gali būti kalbama keliomis kalbomis. Tačiau, kad jums būtų lengviau skaityti pateikiamą informaciją, visur vartosime vienaskaitos formą „šeimos kalba“ ir „šalies kalba“ vienai arba kelioms kalboms įvardyti.

Tikimės, kad jums bus įdomu skaityti šias gaires!

2
Vaikas mokosi kalbų

Kodėl ir kaip išmokstame kalbą?

Laikui bėgant išsivystė tūkstančiai kalbų ir tarmių, kuriomis šiuo metu kalbama visame pasaulyje. Kalbėdami žmonės gali dalytis mintimis, jausmais, nuomonėmis, supratimu ir vertybėmis, kurti visuomenę. Aplinka, kurioje augame ir gyvename, lemia mūsų vertybes. Be to, ji taip pat lemia ir mūsų kalbinius gebėjimus bei žodyną visomis mūsų mokamomis kalbomis (vadinamąjį kalbinį repertuarą). Aplinkybės taip pat lemia tai, kaip mes kalbame, taigi mūsų kultūrinį ir kalbinį tapatumą, ir paverčia mus tuo, kas esame. Kalbos įsisavinimas ir vėlesnis jos mokymasis, pavyzdžiui, mokykloje, padeda mums užmegzti ryšius su žmonėmis, kalbančiais ta pačia kalba kaip ir mes. Vaikui šie žmonės visų pirma yra jų šeima, giminės, draugai, o vėliau kiti sutikti darželyje, mokykloje ir profesinėje veikloje. Jam reikia mokėti užmegzti ryšius su jais visais. Su šiomis visuomenės grupėmis jis turi mokėti dalytis savo patirtimi, mintimis ir jausmais. Ir kartais tai yra daroma skirtingomis kalbomis.

Kaip išmokstame kalbų?

Mes gimstame pasiruošę išmokti kalbą. Vaikas paprastai labai noriai ir smalsiai mokosi kalbos ir ją vartoja. Kiekvienas vaikas gali išmokti bet kurią pasaulio kalbą, nepriklausomai nuo savo intelektinių gebėjimų. Žinoma, kad galėtų kalbėti, vaikas turi įgyti tam tikrų pažintinių gebėjimų ir pereiti tam tikras fizinio pasirengimo sąlygas: atitinkamai įkvėpti ir iškvėpti, įdarbinti balso stygas, burnos ir nosies ertmę, kad ištartų tam tikrus garsus, ir t. t.

Tėvai nemoko savo vaiko šeimos kalbos taip, kaip kalbos mokoma mokykloje. Paprastai vaikas įgyja šeimos kalbą klausydamasis įprastų kasdienių pokalbių, daug (ne)kalbinių užuominų ir atkartodamas jas, kai tik tampa fiziškai pajėgus. Vaikas nori bendrauti ir tai daro kiek įmanoma anksčiau. Tačiau, norėdamas išmokti kalbą, jis turi daug klausytis ir kalbėtis su savo šeima, giminėmis, darželio auklėtojais, kaimynų vaikais ir pan.

Vaikas, mokydamasis kalbos, eina žingsnis po žingsnio tam tikru keliu. Iš pradžių atsiranda pirmasis žodis, kuris atstoja ir visą sakinį, tada – dviejų žodžių sakinys. Trijų žodžių sakinio nėra – po dviejų žodžių sakinio vaikas ima kalbėti kokio nori ilgio sakiniais. Vaikas intuityviai suvokia, kaip veikia kalbos gramatinė sistema, jis kuria taisykles ir jas tikrina. Nors vaikai skirtingi, kalbos išmokimo kelias visiems būdingas tas pats, tik vieni vaikai tam tikrus etapus pereina greičiau, o kiti – lėčiau. Jis mokosi gramatikos tiesiog klausydamas ir kalbėdamas. Sulaukęs maždaug 4–5 metų amžiaus jis gali būti laikomas gana gerai perpratęs visus kalbos lygmenis (nuo žodyno, gramatikos, tarties iki sociolingvistinių situacijų: kaip kalbėti tam tikrose situacijose, pavyzdžiui, svečiuose arba pas gydytoją). Kalbos mokymasis vyksta lyg savaime, jei jam nesutrukdo ligos ir kiti sutrikimai.

Tačiau nė vienas vaikas nesimoko kalbos tokiu pačiu greičiu kaip kiti vaikai. Kalbos įsisavinimas susijęs su daugybe asmeninių skirtumų, todėl sunku pasakyti, kada vaikas turėtų būti pasiekęs tam tikrą kalbos išmokimo lygį. Be to, šis kelias niekada nesibaigia. Visada galima išmokti ko nors naujo, vaikas yra labai linkęs domėtis ir įgyti daugiau žinių apie šeimos ir šalies kalbas. Vaikas trokšta kurti sudėtingesnius sakinius ir suprasti pagrindinę žodžių, sakinių prasmę, humorą, ironiją ir pan.

Kalbos vystymasis

Santrauka. Kiekvienas vaikas kalbą išmoksta skirtingu greičiu. Tačiau tam tikrus kalbos įsisavinimo proceso etapus paprastai pereina viso pasaulio vaikai.

Įgimtas jautrumas kalbai ir pasiruošimas ją išmokti.

1

Visame pasaulyje naujagimiai geba atpažinti kalbos melodiją (vadinamąją intonaciją), kurią nuolat girdi dar būdami motinos įsčiose. Jie gali atskirti šią kalbą nuo kitų kalbų.

2

Net kai naujagimiai verkia, jie atkartoja geriausiai pažįstamos kalbos skambesį.

3

Kūdikiai yra jautrūs kalbos garsams klausytojai. Jie gali atskirti net mažiausią reikšminį fonetinį vienetą (vadinamąją fonemą) visose kalbose. Bet iki vienerių metų amžiaus jie praranda šį gebėjimą ir ima prisitaikyti prie tos kalbos, kurią girdi ir kurios mokosi.

4

Kūdikiai guguoja ir čiauška, iš pradžių jie taria balses, paskui sujungia balses kartu su priebalsėmis (vadinamasis pirmasis ir antrasis gugavimo tarpsnis). Jie tyrinėja kalbą visais įmanomais būdais, dar prieš suprasdami ir tardami pirmuosius žodžius.

Žodžio supratimas ir tarimas.

1

Iš pradžių ateina žodžio simbolinės reikšmės supratimas, o tada jis ištariamas.

2

Kalbos atsiradimo pradžioje vaikas dažnai pasako vieno žodžio sakinių. Pavyzdžiui, vaikas rodo į lėlę ir ištaria: „Lėlė“, tai gali reikšti skirtingus dalykus, pavyzdžiui, „Ten yra lėlė“ arba „Noriu tos lėlės“.

3

Žodžių ir pasakymų, kuriuos vaikas supranta ir gali vartoti, skaičius vadinamas žodynu. Pirmieji 50 žodžių išmokstami lėčiau, vėliau jų daugėja labai sparčiai. Todėl šis tarpsnis dar vadinamas žodyno šuoliu.

4

Kitame tarpsnyje kuriami dviejų žodžių sakiniai, paskui jau vaikas dėlioja tokio ilgio sakinius, kokių jam reikia. Kartu auga jo supratimas apie gramatiką ir apie tai, kaip tam tikroje kalboje žodžiai išdėstomi, kad sudarytų taisyklingus sakinius (vadinamoji sintaksė). Paprastai vaikas jau geba žaidimą su kamuoliu vadinti „Žaidimas su kamuoliu“ arba „Mama žaidžia su kamuoliu“. Gramatika ir sintaksė vis dar gali būti tam tikrais atvejais netaisyklinga, tačiau tėvai neturėtų nerimauti. Normalu, kad vaikas žaismingai tyrinėja kalbos taisykles. Tam prireiks laiko, tačiau daugumai vaikų patinka žaisti žodžiais, taisyklingomis ir netaisyklingomis formomis. Tėvai gali padėti savo vaikui suteikdami jam daugiau galimybių kalbėtis apie jam rūpimus dalykus, jam įdomiomis temomis (žr. dalį šiame skyriuje „Kaip padėti mokytis kalbos?“), bet ne mokydami ir taisydami tam tikras jo gramatines formas ar žodžius.

5

Vientisiniai sakiniai ir papildoma informacija, išauginanti vientisinį sakinį į sudėtinį (vadinamieji pagrindiniai ir šalutiniai sakinio dėmenys), įsisavinami būnant maždaug 4–5 metų amžiaus. Tuo metu vaikas, pavyzdžiui, gali pasakyti: „Mama šiandien su manimi žaidžia kamuoliu, o tėtis prie mūsų prisijungs vėliau“ (pagrindinis dėmuo + o + pagrindinis dėmuo) arba „Mama šiandien negali su manimi žaisti kamuoliu, nes turi dirbti“ (pagrindinis dėmuo + šalutinis dėmuo). Abiem atvejais antroji sakinio dalis atskleidžia tam tikrą papildomą informaciją, paaiškinančią, kas bus toliau arba kodėl taip yra. Šiame amžiuje vaikas vis geriau supranta, ką reiškia žodžiai „anksčiau“, „vėliau“, „rytoj“, „vakar“ ir pan. Jis taip pat lavina supratimą apie dalykus, kurie įvyko, vyksta ar įvyks, apie priežastis ir pasekmes. Augantį pasaulio supratimą jis išreiškia vartodamas sudėtingesnius sakinius.

6

Laikui bėgant vaikas įsisavina ir sudėtingesnes kalbos ypatybes, pavyzdžiui, ironiją, humorą, skirtingas to paties žodžio reikšmes ir pan. Jis pradeda pasakoti anekdotus, kurie jums, tėvams, iš pradžių gali skambėti nejuokingai. Tačiau tai yra žingsniai humoro jausmo ugdymo link, kurie ilgainiui virs išmoningesniais juokeliais ir anekdotais.

Kaip padėti mokytis kalbos?

Vienintelė pagalba, kurios vaikui paprastai reikia, yra daugiau galimybių bendrauti įvairiomis temomis su tėvais, broliais ir seserimis, bendraamžiais, mokytojais ir kt. Kiekvienas gali būti kalbos vartojimo pavyzdys. Tačiau pirmuosius pavyzdžius vaikas paprastai randa šeimoje, nes pirmaisiais metais jis daugiausia laiko praleidžia šeimoje su artimiausiais žmonėmis.

Tėvai daug prisideda prie vadinamojo panardinimo į kalbą (-as). Tai reiškia, kad galite padėti savo vaikui išmokti ir tapti įgudusiu kalbėtoju, jei nuolat kasdien bendrausite su juo šeimos ir šalies kalba.

Kuo daugiau su vaiku kalbėsite įvairiomis temomis, vartodami skirtingus žodžius ir pasakymus arba tuos pačius žodžius skirtingomis reikšmėmis ir gramatinėmis formomis, tuo daugiau žodžių vaikas intuityviai išmoks. Tai padės jūsų vaikui sukaupti vadinamąjį turtingą žodyną (= visus pavienius žodžius ir pasakymus, kuriuos žmogus moka). Kuo dažniau savo veiksmus palydėsite atitinkamais paaiškinimais (pavyzdžiui, laistydami gėles, galite sakyti: „Laistau gėles. Joms reikia vandens.“), kuo daugiau taisyklingai pakartosite vaiko teiginius (pavyzdžiui, vaikas sako: „Mama, kamuolys“, jūs galite pasakyti: „Tu teisus. Mama žaidžia su kamuoliu. Ar tu irgi nori pažaisti?“), tuo vaikas gaus daugiau kalbinės įvesties. Kuo dažniau tėvai užduos atvirus klausimus, kad paskatintų vaiką kalbėti (pavyzdžiui, „Ką dabar daro tėtis?“), tuo daugiau naudos iš bendravimo gali gauti vaikas.

Kuo dažniau vaikas girdi taisyklingus įvairių konstrukcijų pasakymus ir gali dalyvauti pokalbyje, kuris susideda ne tik iš vaiko atsakymų „taip“ ar „ne“, tuo lengviau jis supranta, kada kokią gramatinę formą ar žodį vartoti. Kuo daugiau įtrauksite žaismingų pokalbio kūrimo būdų (pavyzdžiui, dainelių, eilėraštukų, dialoginio skaitymo ir t. t.) arba prisidėsite prie vaiko pasiūlytų žaismingų bendravimo būdų, tuo labiau vaikas išliks susidomėjęs ir noriai bendraus. Be to, tokiu būdu jūsų vaikas susipažins su daugiau gramatinių struktūrų ir greitai išmoks taisyklių, reikalingų tapti įgudusiu kalbėtoju. Turtingas žodynas, gramatikos perpratimas ir tam tikros pasakymo kūrimo taisyklės yra būtinos norint vėliau sėkmingai mokytis mokykloje.

Todėl kalbant su vaiku labai svarbu, kiek, ką ir kaip sakote. Taip pat labai svarbu, ar atidžiai klausotės ir nuoširdžiai bendraujate su vaiku. Jūsų įsitraukimas ir požiūris daro įtaką vaiko norui kalbėtis!

Dalykai, apie kuriuos vertėtų pagalvoti

Kiek laiko reikia praleisti kalbantis su vaiku?
Kiek laiko aš skiriu pokalbiams su savo vaiku?
Apie ką su vaiku reikia kalbėtis?
Apie ką aš kalbuosi su savo vaiku?
Kaip dažnai reikia vaikui arba su vaiku skaityti knygas?
Kaip dažnai aš skaitau su savo vaiku?
Kaip dažnai reikia pasakoti ir atpasakoti istorijas kartu su vaiku?
Kaip dažnai aš kartu su vaiku pasakoju ir atpasakoju istorijas?
Kaip dažnai reikia dalytis patirtimi, kuri skatintų vartoti kuo įvairesnius žodžius ir gramatines formas?
Kaip dažnai aš dalijuosi su savo vaiku patirtimi, kuri skatintų vartoti kuo įvairesnius žodžius ir gramatines formas?

Atminkite!

Vaikai iš prigimties nori bendrauti ir dalytis savo pomėgiais bei išreikšti poreikius. Todėl jie turi stiprią vidinę paskatą mokytis kalbos.
Kiekvieno vaiko kalbos raida vyksta savu greičiu.
Šeima ir kiti vaikui svarbūs asmenys (pavyzdžiui, vaikų darželio auklėtojai)...
- ...vaidina esminį vaidmenį, kaip ir kokiu lygmeniu vaikas supažindinamas su kalba;
- ...gali labai padėti vaikui atskleisdami, kokios įvairios ir turtingos yra kalbinės priemonės (pavyzdžiui, per pokalbius, skaitydami knygas, klausydami ir dainuodami dainas ir t. t.).

Veikla su vaiku

Žaisdami su vaiku galite sustiprinti tarpusavio ryšį ir kalbos vystymąsi. Žaisdami vaikai gali išmokti naujų žodžių ir gramatinės išraiškos būdų. Vaikai kuria žaidimo taisykles, derasi dėl jų ir vėl iš naujo perkuria. Be to, žaisdami jie užmezga ir sutvirtina santykius. Jie bendradarbiauja ir socializuojasi. Kartu jie skatinami drąsiai tyrinėti kalbą. Taigi, susipažinimas su naujais žodžiais, gramatika ir sakinių sudarymo būdais per žaidimą yra itin skatintina kalbos ugdymo priemonė.

Kaip galima ugdyti kalbą per veiklas?

Norėdami padėti vaikui mokytis kalbos, galite pasiūlyti pažaisti arba galite pasinaudoti tuo, kad vaikas pats pradeda žaidimą. Tai gali vykti bet kur ir bet kada, važiuojant ar būnant namuose, autobuso stotelėje ar laukiamajame pas gydytoją. Kalbos mokymasis gali būti stiprinamas, pavyzdžiui, žaidžiant...

... žodžių žaidimus, kuriais pradedamas pasakojimas, pavyzdžiui,

„Į kuprinę įsidėjau...“

Žaidimo taisyklės

Jei žaidžiate su mažesniais vaikais: - į maišą pridėkite tikrų kelionėje galinčių praversti daiktų. Vaikas galės išsirinkti vieną iš jų, jei pačiam niekas nešaus į galvą. Sudėkite su vaiku tikrą kuprinę – dėdami kalbėkitės.

Jei žaidžiate su didesniais vaikais: - įsivaizduokite, kad turite kuprinę, dalinkitės mintimis, ko jums gali prireikti kelionėje.

Pirmiausia kartu su vaiku turite nuspręsti, kur norite keliauti ir kodėl būtent ten keliausite. Tada įsivaizduokite, ko jums galėtų prireikti šioje kelionėje. Kiekvienas gali turėti savų idėjų ir taip prisidėti prie daiktų atrankos ir kuprinės dėjimo.

Mama, tėtis ar auklėtoja pradeda žaidimą sakydama: „Aš susilanksčiau ir į kuprinę įsidėjau marškinėlius.“ Tada ateina vaiko eilė ką nors įdėti į kuprinę.

Vaikas turi įvardyti daiktą, kuris bus įdėtas į kuprinę. Be to, jis turi prisiminti ir įvardyti, kas jau yra kuprinėje. Tada kitas žaidžiantis daro tą patį – įvardija naują pridedamą daiktą ir išvardija viską, kas joje jau yra. Kiekvienas žaidėjas turi teisingai viską prisiminti. Jei žaidžiate su vyresniais vaikais, tada dar gali būti papildoma taisyklė: reikia prisiminti viską iš eilės daiktų sudėjimo tvarka. Kai visi žaidžiantys ką nors įdeda į kuprinę, galima nutraukti žaidimą arba jį tęsti sukant dar vieną ratą.
„Seniai seniai gyveno...“

Žaidimo taisyklės

Pirmasis žaidėjas pradeda sakydamas: „Seniai seniai gyveno mergaitė. Vieną dieną ji iškeliavo...“ Šioje vietoje vaikas pakviečiamas tęsti pasakojimą ir pridėti dar du sakinius. Tada dar kito žaidžiančio paprašoma tęsti pasakojimą nuo tos vietos, kur buvo sustota. Laikydamiesi tokios tvarkos, jūs užtikrinate, kad vaikas vis labiau prisideda prie pasakojimo. Kiekvieną kartą žaisdami šį žaidimą, kartu ne tik dėliojate smagią istoriją, bet ir linksmai leidžiate laiką, juokiatės iš sukurtos istorijos.
„Pro siaurą akių plyšelį matau kai ką, kas...“

Žaidimo taisyklės

Pirmasis žaidėjas pradeda sakydamas: „Pro siaurą akių plyšelį matau kai ką, kas prasideda raide A“ arba „Pro siaurą akių plyšelį matau kai ką, kas yra mėlynos spalvos.“ Visi apsižvalgo aplink ir bando atspėti, ką pirmasis žaidėjas turėjo omenyje. Vienas po kito žaidėjai bando atspėti teisingą atsakymą klausdami: „Ar tai galėtų būti ... ?“ Tas, kuris atspėja teisingai, dabar gali perimti estafetę ir nusižiūrėti kitą daiktą: „Pro siaurą akių plyšelį matau kai ką, kas...“
„Kaip tau šiandien sekėsi?“

Žaidimo taisyklės

Taip pat galite pagalvoti apie pokalbį prieš miegą. Vaikui jau atsigulus į lovą, pasišnekėkite kelias minutes ir aptarkite praėjusią dieną užduodami keletą paprastų klausimų: 1) Kaip dabar jautiesi? 2) Gal norėtum man ką nors papasakoti apie savo dieną? 3) Ką naujo šiandien sužinojai, ko išmokai? 4) Už ką esi dėkingas? Į šiuos klausimus kiekvienas gali atsakyti paeiliui. Mažesni vaikai pradžioje tikriausiai atsakys lakoniškai, neišsiplės. Vis dėlto laikui bėgant pamatysite, kad jie vis labiau ir labiau prisideda prie pokalbio, išlaisvėja.

Žaidimams „Į kuprinę įsidėjau...“ ir „Seniai seniai gyveno...“ bendra tai, kad juose mokoma išplėtoti pokalbį. Jie padeda išmokti daugiau žodžių, kurti naujus pasakymus, supažindina su gramatikos ir sakinių sudarymo pavyzdžiais. Čia aprašytuose žaidimuose vienas asmuo pradeda sakinį, o kitas turi jį papildyti, pabaigi ir pridėti dar vieną savo sakinį. Tuomet kitas tęsia toliau. Žaisdami tokius žaidimus, vaikai nuo pat mažens mokosi prisidėti prie pokalbių ir juos išplėtoti (net jei iš pradžių prisideda tik vienu skiemeniu ar žodžiu) ir lėtai, bet nuosekliai papildyti savo kalbinį repertuarą žodžiais ir pasakymais.

Galite ieškoti žodžių, prasidedančių tam tikra raide, kaip minėta žaidime „Pro siaurą akių plyšelį matau kai ką, kas...“. Toliau pokalbį galite pakreipti pagal vaiką. Tarkim, jūsų vaikas nori nukreipti jūsų dėmesį į ant stalo stovintį puodelį. Tokiu atveju paklauskite, ką vaikas mėgsta gerti iš šio puodelio. O jei vaikas pamini daiktą su geltonomis dalimis, tada paklauskite, kas dar yra geltonos spalvos, taip pat galite išvardyti geltonus daiktus, kurie patinka jums abiem. Taip po truputį vaikai išmoksta daugiau žodžių ir jų reikšmių.

Galite pratęsti žaidimą „Į kuprinę įsidėjau...“ ir susidėję daiktus į kuprinę, galite imti kalbėtis su vaiku apie kelionę: kiek dienų jis planuoja keliauti, kaip (pėsčiomis, dviračiu, motociklu...), su kuo, kur (į mišką, kalnus, prie jūros...).

... daiktai ir žaislai, su kuriais vaikai mėgsta žaisti ir kuriuos galima rasti bet kuriuose namuose, pavyzdžiui, kamuolį.

Žaidimai su kamuoliu gali lavinti ne tik judesių koordinaciją, bet ir socialinius gebėjimus bei kalbos raidą. Tėvai tą gali veiksmingai paskatinti. Žaisdamas su kamuoliu, vaikas gali suprasti žodžių „lėtas“ ir „greitas“, „žemas“ ir „aukštas“, „kairė“ ir „dešinė“ ir t. t. reikšmes. Kamuolys gali riedėti „po stalu“ arba būti padėtas „ant kėdės“. Žaidžiant su kamuoliu, galima tiesiog pasakyti kitam, ką norite su juo padaryti arba kaip turėtų tęstis žaidimas. Bet kurį žaidimo veiksmą reikia įvardyti žodžiais, kurie gali papildyti vaiko kalbinį repertuarą, jei jie bus svarbūs vaikui ir jis juos girdės dažnai. Kamuolys tėra tik vienas iš pavyzdžių, kaip žaislai ir žaidimai gali būti taikomi siekiant kasdienybėje lavinti kalbą. Bet kuri veikla, į kurią vaikas sutelkia dėmesį, pavyzdžiui, dėlionės dėliojimas ar bokšto statymas iš kaladėlių, gali tapti kalbos mokymosi situacija. Galite ja pasinaudoti kaip proga pradėti pokalbį, kuris bus įdomus jums abiem. Tokiu būdu taip pat galite sustiprinti ryšį su savo vaiku.

...eilėraščiai ir dainelės išmoko vaiką žaisti su kalba, padeda įsiklausyti į jos skambesį ir suprasti, kaip ji „veikia“.

Eilėraščiai ir dainelės lavina veido raumenis ir gebėjimą taisyklingai tarti žodžius. Vaikams patinka eilėraščiai, kuriuos lengva įsiminti. Taip pat jiems patinka žaisti su žodžiais. Tad tikrai verta atkreipti dėmesį į eilėraščius. Dauguma vaikų gauna naudos ir klausydamiesi dainelių. Dainuodami daineles ir deklamuodami eilėraščius, vaikai žaismingai tampa įgudusiais kalbos vartotojais. Be to, kiekviena melodija, rimas ar ritmas yra neatsiejama nuo tam tikros kultūros ir kalbos.

...kalbėjimasis skaitant knygą.

Skaitydami knygą kartu su vaiku, galite pasirinkti interaktyvų skaitymo ir pasakojimo būdą. Vaikas turi ne tik klausytis, kaip jūs skaitote. Galima sukurti bendrą pasakojimo patirtį. Galite kartu su vaiku tyrinėti knygoje aprašomą istoriją ir leisti vaikui kai kuriose dalyse įsiterpti, pratęsti pasakojimą. Galite net šiek tiek padėti, papildyti istoriją detalėmis ir užduoti vaikui su istorija susijusių klausimų. Taip galite įsitraukti į pokalbį su vaiku. Kartotinis tos pačios knygos skaitymas gali paskatinti tokius dialogus ir padėti vaikui kaskart papildyti istoriją naujais vingiais.

...kartu su vaiku skaitydami knygą, žiūrėdami paveikslėlius ar nuotraukas, apibūdinkite tai, ką matote, netiksliai, neteisingai, ir žiūrėkite, ar vaikas bandys jus pataisyti.

Pavyzdžiui, galite apibūdinti nuotrauką, kurioje berniukas žaidžia su aitvaru, sakydami: „Žiūrėk, mergaitė žaidžia su šuniuku“ arba „Žiūrėk, berniukas skraidina lėktuvą!“ Daugelis vaikų juoksis, nesutiks, sakys, kad suklydote, ir bandys jus pataisyti taip, kaip tuo metu moka. Bet jei ne, vaikas jūsų netaiso, galite pratęsti pokalbį ir paklausti, ar vaikas mano, kad tai, ką pasakėte, buvo teisinga, ir tuomet paklausti, ką vaikas mato nuotraukoje.

Šie žaidimai nėra vieninteliai galimi, galbūt iš savo vaikystės jūs prisimenate kitų kalbinių žaidimų arba dabar, beskaitydami šį tekstą, jūs sugalvojote naują žaidimą, kuris sudomins jūsų vaiką ir paskatins jo kalbos raidą.

3
Rūpesčiai dėl dvikalbystės ar daugiakalbystės

Tėvams kyla įvairių abejonių, baimių. Galite klausti savęs, ar jūsų vaikas nesipainioja tarp kalbų, kuriomis kalbama namuose ir darželyje ar mokykloje. Galite manyti, kad jūsų vaikas negali atskirti kalbų. Galite nerimauti, kai jūsų vaikas nuolat šokinėja tarp kalbų. Jums gali būti baisu dėl to, ar tai, kad vaikas kalba keliomis kalbomis, netaps problema pradėjus lankyti mokyklą šalies kalba. Galbūt net manote, kad daugiakalbystė nuo ankstyvo amžiaus trukdo sėkmingai jūsų vaiko raidai.

Reikėtų tiesiai šviesiai pasakyti, kad vaikystėje išmoktos kelios kalbos ir mokėjimas laisvai šokinėti tarp jų yra veikiau ne problema, o pranašumas. Kaip bendraujame viena kalba, taip galime bendrauti ir keliomis kalbomis su žmonėmis, kurie irgi jas moka. Šiame skyriuje norime aptarti dažniausius mitus apie dvikalbystę ir daugiakalbystę, remdamiesi dabartiniais mokslo atradimais, kurie paaiškina, kaip yra iš tiesų. Be to, pateiksime keletą veiklų, skirtų pajusti šį tipišką šokinėjimo tarp kalbų (vadinamoji kodų kaita) reiškinį.

Kas vyksta smegenyse, kai...?

Kalbos raida yra sudėtingas procesas. Kai mokomės kalbos, mūsų smegenyse atsiranda vietos visoms besivystančios kalbos sistemos dalims. Šiuose centruose galima rasti nuolat augantį neuronų tinklą, aktyvuojamą, kai reikia bendrauti. Šiuo ląstelių tinklu keliauja informacija, susijusi su kalbos supratimu ir produkavimu. Kai vaikas mokosi kelių kalbų, smegenyse sukuriamos papildomos jungtys tarp skirtingų kalbų. Jos visos suaktyvėja, kai jis nori bendrauti. Tuomet smegenyse greitai nusprendžiama, kuri kalba dabar reikalingesnė ir prasmingesnė, priklausomai nuo pašnekovo, situacijos ir konteksto. Paprastai net nereikia apie tai pagalvoti.

Kai žinome, kad žmogus, su kuriuo norime bendrauti, kalba ta pačia kalba kaip ir mes, mūsų smegenims nereikia sutelkti dėmesio tik į vieną kalbą. Tokiu atveju smegenys suteikia tiesioginę prieigą prie visų žinių visomis kalbomis, kurias galime vartoti (dar vadinama kalbiniu repertuaru) įprasto pokalbio metu. Vadinasi, mes galime pavartoti daugiau žodyno arba gramatikos. Tai padeda pasirinkti kalbą, tinkamiausią ką nors tiksliau, prasmingiau apibūdinti. Be to, prieiga prie kai kurių žodžių ir posakių viena kalba gali būti suteikiama greičiau nei kita, todėl galime vartoti pirmiausia iškylančią kalbą nesijaudindami, kad nebūsime suprasti.

Šokinėjimas nuo vienos kalbos prie kitos yra daugiakalbės realybės dalis, vadinama kodų kaita. Kodų kaita gali įvykti viename sakinyje, kas kelis sakinius arba pakeitus temą. Kodų kaita yra išmanaus kalbėtojo požymis, nes paprastai išlaikomos vartojamų kalbų taisyklės, o kalbos vartojamos kūrybiškai ir veiksmingai, kad būtų suprasta norima perteikti reikšmė. Vaikas labai greitai išmoksta, su kuo jis gali vartoti tas kalbas, kurias moka.

Kai vaikas anksti įgyja platų žodyną ir turi pakankamai laiko dalyvauti tikruose prasminguose pokalbiuose, skirtingos jo kalbos gali vystytis lygiagrečiai, turtingai ir kokybiškai. Tokiu atveju kodų kaita gali įvykti greitai. Suteikdami vaikui galimybę tolygiai bendrauti skirtingomis kalbomis, parodome jiems, kad visos kalbos yra vertingos ir svarbios ir kad jis gali nesivaržydami naudotis savo kalbiniu repertuaru. Ilgainiui tai gali padėti vaikui tapti išmaniu ir išdidžiu kiekvienos kalbos, kurios jis mokosi ir mokysis, vartotoju.

Dažniausiai pasitaikantys mitai apie dvikalbystę ir daugiakalbystę

Dažniausi teiginiai, kuriuos galima išgirsti apie dvikalbystę ir daugiakalbystę Ar juose yra nors kiek tiesos?

1

„Dvikalbystė ir daugiakalbystė nėra normali žmogaus būsena.“

Buvimas vienakalbiu yra palyginti retas reiškinys žiūrint viso pasaulio mastu. Dauguma pasaulio gyventojų yra bent jau dvikalbiai, jei ne daugiakalbiai. Kitaip tariant, normalu yra būti būtent dvikalbiu ar daugiakalbiu.

2

„Vaikas, augantis su daugiau nei viena kalba, yra sutrikęs.“ arba „Jei vaikas mokosi kelių kalbų vaikystėje, jis nė vienos kalbos neišmoksta gerai.“

Nėra jokių įrodymų, kad vaikas painiojasi tarp kalbų.

Vaikas išmoksta visų kalbų, kurių yra mokomas, jei tik gauna pakankamai kalbinės įvesties, t, y. jei jo aplinkoje vyksta daug tikrų prasmingų pokalbių, kuriuose yra įvairių žodžių, posakių, gramatinių konstrukcijų. Žinoma, sėkmingas kalbų išmokimas gali įvykti, jei vaikas neturi fizinių ar psichinių sutrikimų. Sutrikimai paprastai daro įtaką visoms kalboms, kurių vaikas mokosi.

3

„Kodų kaita (t. y. šokinėjimas tarp kalbų) painioja vaiką ir rodo, kad jis gerai nemoka tų kalbų, su kuriomis užaugo.“

Iš tiesų kodų kaita atskleidžia gerus skirtingų kalbinių lygmenų įgūdžius. Viena vertus, ji parodo kalbėtojo gebėjimą tinkamai vartoti skirtingų kalbų gramatiką ir žodyną. Kita vertus, kodų kaita gali palengvinti pokalbį arba pabrėžti tam tikrus reikšmės niuansus, kurie kalbėtojui konkrečioje situacijoje atrodo svarbūs.

4

„Augimas tarp kelių kalbų daro neigiamą poveikį vaiko raidai.“

Tiesą sakant, yra netgi priešingai – esama tam tikro teigiamo poveikio vaiko pažintiniam vystymuisi.

Tyrimai rodo, kad dvikalbis ir daugiakalbis vaikas gali anksčiau nei vienakalbis išsiugdyti kai kuriuos svarbius įgūdžius, nes jis nuolat lygina kalbas. Pavyzdžiui, toks vaikas greičiau suvokia skirtingų kalbų taisykles. Be to, jis gali anksčiau išsivystyti supratimą, kaip sudaryta kalba: geba atskirti skirtingus garsus, skiemenis, moka juos jungti į žodžius. Be to, pastebėta, kad dvikalbis ar daugiakalbis vaikas geriau išlaiko dėmesį, susitelkia prie užduoties. Jis taip pat anksčiau suvokia, kad kitas žmogus gali žinoti kitus dalykus nei jis pats. Be to, augdamas dvikalbis ar daugiakalbis, jis gali sėkmingiau vystyti bendravimo strategijas ir turėti daugiau motyvacijos mokytis dar ir kitų kalbų (ir kultūrų).

5

„Dvikalbis ar daugiakalbis vaikas turi pranašumų, kai ima mokytis kitos kalbos.“

Taip, tai tiesa, tai gali būti pranašumas. Dvikalbis ar daugiakalbis vaikas nuo pat mažens lygina, kaip veikia kalbos ir kokios taisyklės yra svarbios kiekvienoje kalboje. Todėl vėliau, mokydamasis kitų kalbų, jis greičiau supranta, kad skirtingos kalbos gali turėti skirtingas taisykles ir struktūras, ir gali lengviau ir greičiau išmokti naują kalbą.

6

„Kuo vėliau vaikas susiduria su antra ar trečia kalba, tuo jam geriau.“

Priešingai – kuo anksčiau vaikas išmoksta naują kalbą, tuo lengviau jam tai padaryti, jei tik jis neturi psichinių ar fizinių sutrikimų ir pakanka kalbinės įvesties. Apskritai kalbant, mokymosi procesas laikui bėgant keičiasi, jau mokyklinio amžiaus vaikui reikia įdėti daugiau pastangų, kad išmoktų naują kalbą.

7

„Dvikalbiu ar daugiakalbiu galima vadinti tokį žmogų, kuris puikiai moka dvi ar daugiau kalbų.“

Dvikalbystė ir daugiakalbystė turėtų būti suprantama kaip gebėjimas pakankamai gerai bendrauti abiem arba visomis mokamomis kalbomis. Kad žmogus tobulai mokėtų kalbą, pasitaiko retai net tiems žmonėms, kurie save vadina vienakalbiais. Be to, kas yra „tobulas mokėjimas“ ir kodėl to reikia siekti?

Jei vaikas netinkamai taria vienos kalbos garsus (taip gali atsitikti, kai, pavyzdžiui, garsas "r" skirtingose kalbose tariamas skirtingai) arba neprisimena kurios nors kalbos žodžio, tai nereiškia, kad jis nėra dvikalbis arba daugiakalbis.

8

„Tėvai taip pat turėtų lavinti mokyklos kalbą namuose, kad padėtų savo vaikui gerai mokytis mokykloje.“

Priešingai – tėvai namuose turėtų kalbėti savo šeimos kalba (-omis), ta (-omis) kalba (-omis), kuria (-iomis) jie gali geriausiai išreikšti savo mintis ir jausmus. Būtent toks kalbėjimas turi ne vieną pranašumą.

Tokiu būdu tėvai gali užmegzti prasmingus, gilius pokalbius su vaiku.
Mokydamasis šeimos kalbos (-ų), vaikas įgauna kalbos mokymosi pagrindus.
Tačiau rekomenduojama šeimai būti atvirai ir įsileisti kitas į namus parsineštas kalbas, ypač mokyklos kalbą. Rodant, kad šeimos kalba (-os) ir mokyklos kalba yra vienodai svarbios, vaikui sudaromos sąlygos tapti motyvuotu ir kompetentingu dvikalbiu ar daugiakalbiu.

Kaip padėti savo vaikui, kad jo žodynas būtų platus, turtingas visomis man ir jam svarbiomis kalbomis?

Svarbiausias dalykas: reikia gerbti ir vertinti visas aplinkoje – tiek namuose, tiek darželyje ar mokykloje – vartojamas kalbas.
Be to, reikia suteikti vaikui laisvę bendrauti vartojant visas konstrukcijas, gramatiką ir žodyną visomis kalbomis, kurias vaikas moka, t. y. leisti jam atskleisti savo (kalbinį repertuarą).
Kalbėdamiesi namuose, vartokite kuo įvairesnius žodžius ir konstrukcijas šeimos kalba (-omis) ir stenkitės įtraukti vaiką į pokalbius. Pavyzdžiui, eidami į netoliese esančią žaidimų aikštelę, galite aptarti, ką vaikas norėtų ten veikti arba ką galėtumėte padaryti kartu. Taip pat galite pasikalbėti apie tai, ką vaikas prisimena iš paskutinio apsilankymo žaidimų aikštelėje, ir iš to suprasti, ką vaikas iš tiesų nori ten veikti. Kad pokalbis galėtų vystytis, geriausia būtų naudoti atviruosius klausimus, pradedant „Kas?“ „Kur?“ „Kaip?“ „Kodėl?“, kad vaikas negalėtų atsakyti tik „Taip“ arba „Ne“.
Reikia kalbėtis su vaiku šeimos kalba (-omis), kad būtų sukurtas tvirtas pagrindas bet kuriai kitai kalbai, kurios vaikas mokysis vėliau. Tačiau taip pat labai svarbu sudaryti sąlygas lengviau išmokti mokyklos kalbą. Galimi įvairūs būdai.
- Pavyzdžiui, galima kartu klausytis pasakų.
- Arba dalyvauti užsiėmimuose, kurie vedami mokyklos kalba. Tai galėtų būti, kad ir piešimo, dailės ar sporto būrelio lankymas, dalyvavimas muziejaus edukacijoje ar knygos pristatyme bibliotekoje.
- Taip pat galima kartu su vaiku žiūrėti trumpus vaizdo įrašus.
- Išbandyti kalbų mokymosi programėles.

Taip mokyklos kalbą paversite nuotykiu, kurį verta patirti visiems šeimos nariams.

Atminkite!

Vaikas paprastai nepatiria jokių nesklandumų mokydamasis daugiau nei vienos kalbos.
Mūsų smegenys vienu metu dirba su visu turimu kalbiniu repertuaru. Priklausomai nuo situacijos, smegenys labai greitai nusprendžia, kuri repertuaro dalis bus vartojama.
Kodų kaita yra gebėjimas, o ne trukdis ar nepageidaujamas reiškinys.
Bendraudami su vaiku, vartokite kuo įvairesnių žodžių, posakių, gramatinių konstrukcijų, bendraukite skirtingomis temomis, taip paskatinsite jo kalbos raidą.

Veiklos, padedančios ugdyti kalbą

Veiklos, padedančios ugdyti kalbą, taip pat tinka dvikalbio ar daugiakalbio vaiko kalbinei raidai. Jas tiesiog reikia pritaikyti visoms esamoms kalboms.

Galite žaisti žodžių žaidimus vartodami visų jums ir jūsų vaikui svarbių kalbų žodyną. Tai gali būti smagus iššūkis visiems šeimos nariams. Vienas iš galimų žaidimų – „Sugedęs telefonas“.
Eidami pasivaikščioti, galite tai, ką matote, iš pradžių pavadinti šeimos kalba, o paskui – ir mokyklos kalba. Taip papildysite vaiko kalbinį repertuarą dar keliais žodžiais.
Galite parodyti ir palyginti, kaip užrašomi žodžiai šeimos ir mokyklos kalbomis. Taip vaikas pamatys, kad skirtingose kalbose vartojamos skirtingos rašto sistemos. Taip elgdamiesi paruošite vaiką skaitymui ir rašymui, palengvinsite jo kelią į raštingumą). Atkreipkite vaiko dėmesį į rašytinius ženklus gatvėje ir įprastus prekių ženklų pavadinimus žurnaluose ir laikraščiuose, pavyzdžiui, „Coca-Cola“, „Supermenas“ ir kt.
Taip pat galite paieškoti dvikalbių knygų. Nors jų nėra daug, tačiau tikrai galite įsigyti bent keletą jūsų šeimoje vartojamomis kalbomis. Jos taip pat gali padėti ugdyti kalbas. Vartydami ir skaitydami dvikalbes knygas, galite palyginti skirtingus žodžius, posakius, gramatines konstrukcijas. Galbūt jas skaitydami šokinėsite iš vienos kalbos į kitą ir tai parodys, kaip natūralu ir tikra yra taip elgtis. Be to, tėvai su vaiku gali aptarti kalbų panašumus ir skirtumus, palyginti skirtingų kalbų garsus. Dvikalbių knygų skaitymas su vaikais taip pat yra būdas parodyti, kad skirtingos kalbos yra vienodai svarbios.
Taip pat galite žiūrėti animacinius filmukus su subtitrais viena kalba, o paskui – kita.

4
Dvikalbės ar daugiakalbės šeimos kasdienybė

Šeimos ir švietimo institucijos imasi skirtingų veiksmų, kad išspręstų kasdienybėje pasitaikančias su dvikalbyste ar daugiakalbyste susijusias problemas. Kokią strategiją pasirinkti? Paprastai pasirenkama tokia strategija, kuri, manoma, bus geriausia vaikams. Daugėjant žinių apie dvikalbystę ir daugiakalbystę, ši strategija dažniausiai yra mažiau ar daugiau vertinga kalbiniams įgūdžiams ugdyti.

1 strategija Namuose ir viešose vietose kalbama tik šalies kalba

Leventas ir Fatma turi penkerių metų dukrą Nisą. Šeima gyvena Austrijoje. Leventas ir Fatma yra kilę iš Turkijos ir labai nori, kad jų dukra kuo greičiau ir kuo geriau išmoktų vokiečių kalbą. Nors Fatmos vokiečių kalbos žinios yra palyginti ribotos (tiek gramatika, tiek žodynas, tiek tarimas, tiek intonacija), ji stengiasi kalbėti vokiškai su dukra visuomet, kai tik tas įmanoma. Fatma mieliau su savo dukra kalbėtų turkiškai, nes šia kalba ji gali geriausiai išreikšti savo mintis. Tačiau ji mano, kad turi stengtis, kad Nisa neatsiliktų mokykloje šalies kalba ir jai kuo geriau sektųsi gyvenime.

Ilgą laiką tėvams buvo patariama ir namuose vartoti šalies kalbą, taip esą būtų galima išvengti painiojimosi tarp kalbų ir per didelio krūvio vaikui. Šis patarimas paprastai būdavo geranoriškas, tačiau pastarųjų metų tyrimai atskleidė, kad taip iš vaiko, o ir iš visos šeimos, atimama jo kalba ir kultūrinė tapatybė. Jei šeimos kalba nevartojama kasdien, jei nėra įpročio vartoti, jos bus atsisakyta. O jei tėvai sklandžiai nekalba šalies kalba, jei jų gramatikos ir žodyno žinios ribotos, tai ir vaikas negaus pakankamos įvesties mokydamasis šios kalbos. Ir tai jam nepadės nei mokantis šeimos, nei šalies kalbos. Taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad skirtingų kalbų mokymasis paprastai yra vaikui lengvai įveikiamas iššūkis (žr. 2 skyrių). Taigi ši anksčiau populiari strategija šiandien laikoma nerekomenduotina.

2 strategija Vienas žmogus – viena kalba

Saja gyvena Slovėnijoje su vyru Džimu ir 18 metų sūnumi Ališanu. Saja su sūnumi kalba kurdų kalba. Jos vyras Džimas su Ališanu bendrauja angliškai. Dėl savo kalbinio pasirinkimo jie visada buvo tvirti, nes buvo pasiryžę perduoti savo protėvių kalbą ir atskleisti tapatybę. Jų sūnų darželyje ir mokykloje visada supo slovėnų kalba, todėl jie nesijaudino, kad jis nesugebės tinkamai išmokti slovėniškai. Tai pasiteisino – Ališanas gerai kalba kurdų, anglų ir slovėnų kalbomis.

Dar vienas būdas – strategija „vienas žmogus – viena kalba“. Tėvai, jei jų gimtosios kalbos skirtingos, bendrauja su vaiku savo kalba, t. y. ta kalba, kurią geriausiai moka. Tokiu būdu vaikas gauna tinkamą įvestį kiekviena kalba – išmoksta įvairių konstrukcijų ir plataus, turtingo žodyno. Juk jausmai ir mintys paprasčiau, laisviau ir tiksliau išreiškiamos ta kalba, kurią tėvai geriausiai moka. Ši strategija taip pat suteikia vaikui galimybę išmokti daugiau kalbų kasdienėse realiose situacijose. Ji taip pat leidžia išlaikyti pavedėtąsias kalbas šeimoje ir vaikui atskleisti abiejų tėvų kultūrinį tapatumą, leidžia suprasti, iš kur kilo jo tėvai ir būti tų kultūrų dalimi.

Dar vienas šios strategijos variantas: tėvai namuose bendrauja šeimos kalba ar kalbomis, tačiau už namų durų pereina prie šalies kalbos, taip prisitaikydami prie vietinės kalbinės aplinkos.

Kai namuose vartojama daugiau nei viena šeimos kalba, tėvams reikia nuolatinių pastangų vartoti vieną kalbą ir nepereiti prie kitos kalbos (kitos namų kalbos ar šalies kalbos), taigi ši strategija reikalauja tvirtos savidisciplinos. Taip pat gali tekti daug versti vienam iš tėvų kitam tėvui, kuris nemoka kitos šeimos kalbos. Kita vertus, jei to nuosekliai siekiama, tai gali padėti vaikui gerai išmokti šeimos kalbų, įgyti platų turtingą žodyną. Be to, ši strategija taip pat leidžia tėvams parodyti, kad jie vertina vienas kito kultūrinę tapatybę.

3 strategija Kelių kalbų vartojimas vienu metu

Gordinas ir Agbogbė turi 12 metų dukrą Katją ir gyvena Lietuvoje. Gordino protėviai kilę iš Izraelio, jis laisvai kalba lietuviškai ir hebrajiškai. Agbogbė kilusi iš Togo, ji kalba prancūziškai, evių kalba (ja kalbama Vakarų Afrikoje, daugiausia Ganoje, Toge ir Benine) ir lietuviškai. Abu tėvai nori perduoti savo paveldėtąsias kalbas. Agbogbė su dukra kalba prancūziškai ir evių kalba. Viešumoje ji dažniausiai kalba prancūziškai, o evių – dažniausiai namuose arba kai pokalbis tampa emocingas. Gordinas, bendraudamas su Katja, taip pat nuolat vartoja abi savo kalbas. Paprastai namuose jie nuolat šokinėja tarp kalbų ir tai atspindi jų daugiakalbę tikrovę. Katja supranta visas kalbas, bet dažniausiai atsako lietuviškai. Jos tėvai neprieštarauja, kad Katja atsakinėtų tik lietuviškai, ir neverčia jos atsakinėti kitomis kalbomis. Tai, kad Katja supranta hebrajų, prancūzų ir evių kalbas, rodo, jog Katja šias kalbas moka. Jos tėvai didžiuojasi, kad Katja supranta ir moka tiek daug kalbų. Tuo džiaugiasi ir pati Katja.

Kelių kalbų vartojimas vienu metu – tai būdas, kai pokalbyje dalyvaujantys šeimos nariai gali pasitelkti visą savo kalbinį repertuarą (t. y. visas kalbas, kurias moka). Taikant šį būdą, atsižvelgiama į daugiakalbę šeimos tikrovę. Tai leidžia suaugusiems ir vaikams bendrauti laisvai, visapusiškai išnaudojant savo kalbinius gebėjimus, šokinėti nuo vienos kalbos prie kitos. Tačiau, taikydami šią strategiją, tėvai turi sąmoningai suvokti, kad reikia vienodai skatinti visų kalbų vartojimą, kad vaiko kalbinis repertuaras būtų ugdomas tolygiai ir nuosekliai. Kitaip tariant, vaikas turi būti kviečiamas naudoti visą savo kalbinį repertuarą, kad galėtų išreikšti save. Vis dėlto būtent tėvai yra atsakingi už tai, kad kiek įmanoma labiau palaikytų ir skatintų visų kalbų, kurių vaikas mokosi, raidą. Tokiu būdu vaikas gali gauti naujos įvesties bet kuria šeimos kalba ir, jausdamas tėvų pritarimą, veiksmingiau mokytis ir šalies kalbos. Be to, tėvai, suteikdami savo vaikams tokias mokymosi galimybes, gali praplėsti ir savo kalbinį repertuarą.

Keletas klausimų tolesniems apmąstymams

Kokią kalbą ar kalbas vartojame šeimoje?
Jei vartojame daugiau nei vieną kalbą, ar yra tam tikrų situacijų, kai pirmenybę teikiame konkrečiai kalbai? Kodėl taip yra?
Kuri strategija mūsų šeimoje tinka geriausiai? Kurią naudodami jaučiamės patogiausiai?

Atminkite!

Šeimos ir švietimo institucijos taiko skirtingas strategijas. Paprastai siekiama remti dvikalbystę ar daugiakalbystę ir stengiamasi, kad vaikui sektųsi mokytis. Tėvai ir švietimo institucijos turėtų žinoti apie teikiamas įvairių strategijų galimybes ir galimus iššūkius.
Šeimoms turėtų būti suteikta galimybė mokytis visų joms svarbių kalbų, kad galėtų siekti karjeros ir išsilavinimo. Ne tik vaikai, bet ir tėvai taip pat galėtų pasinaudoti galimybe praturtinti savo pačių kalbinį repertuarą.

5
Svarbu puoselėti ir šalies, ir šeimos kalbą

Tyrimai rodo, kad vaikai, augantys tarp kelių kalbų, turi keletą pranašumų. Jie gali lengviau suprasti kalbos sistemą. Tokie vaikai kasdien susiduria su skirtingomis kalbomis, gramatika ir žodžiais, tad nuo ankstyvo amžiaus pradeda lyginti kalbas ir jų taisykles (paprastai tai vyksta žaidybiškai). Tad tikėtina, kad tokie vaikai bus dėmesingesni žodžių skambesiui ir sandarai, o tai gali paspartinti kalbos įsisavinimą ir mokymąsi apskritai, net ir kitomis kalbomis, pavyzdžiui, mokykloje šalies kalba. Manoma, kad tarp kelių kalbų augantys vaikai gali lengviau ir geriau sutelkti dėmesį nei vaikai, susiduriantys tik su viena kalba. Taip pat tokiems vaikams lengviau suprasti, kad kiti žmonės gali žinoti tai, ko nežino jie (vadinamoji proto teorija). Taigi vartojimas daugiau nei vienos kalbos nuo ankstyvo amžiaus galti būti vertingas vaiko raidai apskritai.

Šeimos kalba čia atlieka svarbų vaidmenį (jei ji nėra apleista ar menkai palaikoma tėvų). Tėvai, kalbėdami sava kalba, o būtent ją jie moka geriausiai, vaikams perduoda ne tik žodžius, posakius ir gramatiką, bet ir vertybes, įsitikinimus, idėjas ir nuostatas, kurios yra kalbinės ir kultūrinės tapatybės dalis. Galimybė kalbėti šeimos kalba ir ją girdėti gali suteikti priklausymo šeimai ir bendruomenei jausmą bei saugumą. Priklausomai nuo to, kur ir kaip šeimos gyvena, jos bendrauja su vaikais skirtingais būdais, skirtingomis temomis, vartoja skirtingą žodžių ir posakių kiekį bei skirtingai kreipiasi į savo vaikus. Tačiau kuo daugiau tėvai kalbasi su savo vaikais šeimos kalba, tuo daugiau naudos iš šios kalbos vaikai gali gauti. Vaikas, mokantis ir su pasitikėjimu vartojantis šeimos kalbą, gali būti labiau motyvuotas mokytis ir kitų kalbų. Kitaip tariant, šeimos kalba gali padėti išmokti šalies kalbą. Dėl šios priežasties yra svarbu puoselėti ir stengtis išlaikyti šeimos kalbą.

Ankstyvas šalies kalbos mokėjimas laikomas itin svarbiu vaikų pasiekimams mokykloje šalies kalba. Tyrėjai teigia, kad vaikams yra naudinga jau ankstyvame amžiuje susipažinti su mokyklos kalba. Idealiu atveju tai galėtų įvykti prieš jiems pradėjus eiti į pradinę mokyklą. Tokiu atveju vaikai iš karto galės suprasti mokytojų nurodymus ir mokytis kartu su bendraamžiais. Be galimybės anksti pramokti šalies kalbos, vaikams gali būti sunku pasivyti bendraamžius ir pasiekti gerų rezultatų mokykloje. Vėliau tai gali lemti žemesnius pasiekimus universitete ar profesinėje karjeroje. Darželio auklėtojai čia atlieka lemiamą vaidmenį, nes dažnai jie pirmieji sistemingai supažindina su šalies kalba. Taip pat ir tėvai gali pagelbėti savo vaikams suteikdami galimybę susipažinti su šalies kalba namuose. Kitaip tariant, reikėtų paskatinti savo vaikus vartoti tiek šeimos, tiek mokyklos kalbą.

Atminkite!

Jei augdamas vaikas girdi kelias kalbas:

tai gali turėti teigiamos įtakos vaiko pažintinei raidai,
tai gali padėti vaikui suprasti kalbas apskritai,
tai gali padėti vaikui pasiekti gerų rezultatų mokykloje šalies kalba. Todėl reikia skatinti abiejų kalbų vartojimą: ir šeimos kalbos, ir šalies.

6
Šalies ir šeimos kalbų ugdymas namuose

Mes gyvename daugiakalbiame pasaulyje, tad ir šeimos, ir šalies kalba yra vaiko gyvenimo dalis. Paprastai vaikai namuose gali turėti prieigą prie abiejų kalbų, pavyzdžiui, naudojant žiniasklaidos priemones. Tėvai neturėtų atmesti nė vienos iš šių kalbų. Labai svarbu, kad vaikas pajustų, jog visos kalbos yra laukiamos ir vertinamos šeimoje, net jei šeimos kalba tikriausiai – ir pagrįstai – namuose vartojama dažniau nei šalies.

Štai keletas pavyzdžių ir idėjų, kaip galima lengvai ir žaismingai skatinti šalies kalbos vartojimą namuose, nenustumiant į šalį šeimos kalbos.

1 pavyzdys:

Aronas (4 metų) grįžta iš darželio su nauja daina, kurią ten išmoko. Jo mama iš pradžių šiek tiek sutrinka. Šią dainą ji pati yra ne kartą girdėjusi anksčiau, bet tik šeimos kalba, o ne kitos kalbos žodžiais. Tačiau Aronas ją dainuoja šalies kalba, kurios mokosi darželyje, bet šia kalba mama nei kalba, nei gerai supranta. Namuose dažniausiai visi kalba šeimos kalba. Tokie smulkūs nutikimai įvyksta dažniau, nei būtų galima tikėtis. Bet kaip derėtų į tai reaguoti?

Norėdama parodyti, kad vertina šalies kalbą, mama turėtų išklausyti Arono dainavimą šalies kalba, o tada parodyti, kad yra tokia pati daina ir šeimos kalba. Jie galėtų padainuoti abi versijas kartu arba Aronas galėtų dainuoti vieną versiją, o mama – kitą. Tai praverstų jiems abiem: Aronas išmoktų dainos žodžius šeimos kalba, o kitą dieną su pasididžiavimu galėtų padainuoti darželyje, o mama išmoktų žodžius šalies kalba. Tokios smagios situacijos – tai kokybiškai praleistas laikas su vaiku ir kartu puiki galimybė prisidėti prie kalbos mokymosi.

2 pavyzdys:

Nina (3 metų) nori, kad tėtis jai perskaitytų knygą, kurią ji gavo dovanų iš kaimyno Makso (4 metų). Knyga parašyta šalies kalba, tačiau namuose kalbama tik šeimos kalba. Jos tėtis beveik nesupranta ir nekalba šalies kalba, tačiau pradėjo lankyti pamokas, kad jos išmoktų.

Taigi tėtis galėtų paskaityti Ninai knygą šalies kalba. Nina netgi gali pareikalauti, kad tėtis knygą skaitytų tiksliai taip pat, kaip girdėjo ją skaitant Makso mamą. Vėliau Nina ir jos tėtis galėtų perpasakoti istoriją šeimos kalba, galbūt net pridėti naujų detalių ar aptarti istoriją. Tokiu būdu jokia kalba nebūtų nustumta į šalį.

3 pavyzdys:

Sana (6 metų) su šeima pabėgo iš Sirijos į Europos Sąjungą. Jie gyvena bendrame pabėgėlių būste. Mergaitė dar nelanko darželio. Be to, beveik nė vienas iš kitų vaikų ar šeimų būste nekalba šalies kalba. Dėl to galimybės mokytis šalies kalbos yra labai ribotos. Po metų ji turės eiti į mokyklą šalies kalba nemokėdama šios kalbos. Jos vyresnysis brolis šiuo metu mokosi šalies kalbos, kad pasiruoštų mokyklai, bet kol kas jam sunku kalbėti šia kalba ir ją suprasti. Tačiau po pietų vaikai namuose žiūri animacinius filmus šalies kalba, kad prie jos priprastų. Mama būna kartu ir taip pat žiūri.

Tėvai turėtų kuo dažniau vartoti šeimos kalbą, tačiau būti atviri ir šalies kalbai, nes ji labai svarbi tolesniam vaiko mokymuisi ir profesinei sėkmei. Šalies kalba yra būtina norint integruotis į supančią visuomenę. Dauguma jūsų vaikui prieinamų knygų, filmų ar laidų bus šalies kalba. Bendraamžiai galbūt bus daugiakalbiai, tačiau bendra jų kalba, tikėtina, bus šalies kalba. Kuo anksčiau jūsų vaikas pradės mokytis šios kalbos, tuo geriau pasiruoš mokyklai. Tėvai gali palengvinti ir paspartinti prieigą prie šalies kalbos ir netgi kartu su vaikais jos mokytis.

Reikėtų nepamiršti ir naudojimosi įvairiomis programėlėmis. Žaidimų ar edukacinės programėlės nėra kuriamos ir skelbiamos visomis kalbomis. Tad tėvai kartu su vaikui galėtų pasiieškoti ir naudotis programėlėmis šalies kalba, taip parodydami, kad ją vertina. Be to, galima paklausti savo vaikų mokytojų ar kitų tėvų, ar jie žino programėlių, padedančių mokytis šalies kalbos.

Būdai, skatinantys šalies ir šeimos kalbų vartojimą namuose

Teigiamas požiūris visų kalbų atžvilgiu.
Vienas iš lengviausių būdų skirti abiem kalboms dėmesio – dvikalbės knygos.
Vaikas mokysis šalies kalbos natūraliai, jei turės bendraamžių draugų, kuriems ši kalba – gimtoji.
Tas pats pasakytina ir apie šeimos kalbą. Vaikas mokysis jos natūraliai, jei turės bendraamžių draugų, kuriems ši kalba – gimtoji.
Laisvalaikiu užsiimkite veikla, kur būtų vartojama šalies kalba, pavyzdžiui, vaikų teatras, apsilankymai viešojoje bibliotekoje, sporto renginiai vaikams ir kt. Taip visa šeima bus panardinta į šią kalbą.
Naudokitės įvairiomis priemonėmis, kad vaikas kuo anksčiau susipažintų su šalies kalba, pavyzdžiui, garsinėmis knygomis, dainomis, eilėraščiais ar trumpais vaizdo įrašais. Tą patį darykite ir su šeimos kalba, nepamirškite jos.
Būkite šalia vaiko ir mokykitės šalies kalbos kartu su juo.
Pagirkite net ir nedidelę vaiko pažangą mokantis kalbų.

Pasitelkdami šiuos būdus, galite padėti savo vaikams geriau išmokti šalies kalbą, net jei ji nėra gimtoji. Tačiau nepamirškite puoselėti ir šeimos kalbos, ji neturėtų prarasti savo svarbos.

Raktas į kalbos vystymąsi – nesvarbu, ar tai šeimos, ar šalies kalba – yra mokymosi aplinka, kurioje daug natūralių pokalbių su kuo daugiau žodžių ir posakių, įvairi stimuliacija ir suvokimas, kad visos kalbos yra vertingos. Gali būti taikoma daug strategijų, tačiau nereikia naudoti prievartos vartoti kurią nors kalbą ar taikyti bausmių už tai, kad vaikas nevartoja vienos ar kitos kalbos. Kalbos mokymasis idealiu atveju turėtų būti žaismingas, be prievartos, susietas su teigiama vaiko patirtimi.

Kalbos ugdymas vyksta kasdienybėje. Vaikai yra smalsūs, imlūs, pasiruošę išmokti naujų dalykų, tad, pavyzdžiui, eidami gatve galite kartu skaityti iškabas ar padiskutuoti, ką reiškia gatvėje matomi ženklai. Tokia veikla skatina vaiko kalbos raidą ir raštingumą. Panašia veikla galite užsiimti ir būdami parduotuvėje.

Pavyzdys:

Paprastai 5 vaikas jau gali atpažinti kelias balses, tokias kaip a, e, i, o, u. Tad būdami parduotuvėje galite kartu išsiaiškinti, kad, pavyzdžiui, žodyje „bananas“ šalies kalba yra trys "a" raidės. Taip išmoksite naują žodį šalies kalba ir jo rašybą. Paskui vaikas galbūt norės sužinoti, ką reiškia kitos raidės ant dėžių ar kitur, tad taip žaisdami padėsite jam atrasti šalies kalbą. Be to, vaikas matys, kaip rašomi žodžiai, net ir nesiekiant jam to parodyti. Taigi ėjimas į parduotuvę gali būti smagi ir naudinga veikla jums abiem. Atkreipti dėmesį į užrašus galite visur, kur tik einate ar važiuojate, taip ne tik vaikas, bet ir jūs pramoksite kalbos.

Kalbėkitės su vaiku apie savo kasdienę patirtį. Tai darydami padėsite jam suprasti aplinką, kurioje gyvenate. Kiek galite, vartokite šeimos kalbą. Taip pat susipažinkite ir supažindinkite savo vaiką su šalies kalba, kuri taps svarbia jūsų gyvenimo dalimi, kai tik vaikas pradės eiti į darželį ar mokyklą šalies kalba. Galite pabrėžti, kad jūsų šeimos kalba skiriasi nuo šalies kalbos ir kad šeimos kalba yra ta, kurią jūs mokate geriausiai ir kuriai skirsite daugiausiai dėmesio namuose. Tačiau skirkite laiko ir šalies kalbai, pavyzdžiui, paverskite tai žaidimu, kad rastumėte panašumų ar skirtumų tarp kalbų, ir parodykite vaikui, kad visos kalbos yra svarbios, vertingos ir reikalingos.

7
Darželių auklėtojų ir mokytojų dėmesys šeimos ir šalies kalboms

Dažnu atveju darželio auklėtojai nežino, kaip elgtis su vaikais, kurių šeimos kalba skiriasi nuo šalies kalbos. Paplitusi nuomonė, kad tokiems vaikams vėliau nesiseks mokykloje ir kad jiems būtina kuo greičiau pradėti intensyviai mokytis šalies kalbos. Kai kuriose šalyse esama programų, skirtų ankstyvajam kalbų mokymui, ypač migrantų vaikams, nes manoma, kad jiems to labiausiai reikia. Tačiau buvo pastebėta, kad šios programos ne visada veikia taip, kaip tikėtasi. Rizika, kad vaikų, kurių šeimos kalba yra kita nei šalies, rezultatai mokykloje bus prastesni, padidėja tuo atveju, kai susideda daugiau veiksnių, pavyzdžiui, šalies kalbai neskiriama dėmesio namuose, nėra knygų ta kalba ar kai tėvai turi mažiau mokymo ir mokymosi patirties.

Tačiau jeigu vaikas pradės eiti į mokyklą šalies kalba visiškai ar beveik nemokėdamas šios kalbos, jam bus sunku suprasti pamokos turinį ir mokytojo duodamus nurodymus, kurie kitiems mokiniams bus lengvai suprantami. Vaikams gali būti labai naudingas ankstyvas panardinimas, pavyzdžiui, ikimokykliniame amžiuje, į šalies kalbą bendraujant su darželio auklėtojais ir grupės draugais. Siekis, kad vaikas pradėtų mokyklą tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti, yra indėlis į lygybę ir teisingumą.

Įsiliejimas į aplinką vyksta lengviau, kai šeimos ir vaikai jaučia, kad yra laukiami, matomi, kad gerbiama jų kilmė ir gimtoji (šeimos) kalba. Šeimos kalba yra jų socialinės, kultūrinės ir kalbinės tapatybės dalis. Ji neturėtų būti vertinama prasčiau nei šalies kalba. Šeimos kalbos ignoravimas ar net uždraudimas, pavyzdžiui, darželyje, norint panardinti į šalies kalbą, dažnai sukelia nepageidaujamų pasekmių. Pavyzdžiui, vaikas gali pasijusti atstumtas. Tai gali neigiamai paveikti vaiko savęs suvokimą ir motyvaciją įsitraukti į kitas veiklas, pavyzdžiui, į šalies kalbos vartojimą.

Trumpai tariant, šeimos kalbos įsisavinimas ir šalies kalbos įgūdžių stiprinimas turėtų būti kasdienės vaikų darželio rutinos dalis, siekiant užtikrinti vaikams geriausius pirmuosius žingsnius mokyklos sistemoje.

Kaip darželyje pasiekti pusiausvyrą tarp šeimos ir šalies kalbų?

Darželio auklėtojams gali kilti klausimas, kaip skirti dėmesio visoms kalboms darželyje, ypač kai jie moka tik šalies kalbą, bet nemoka nė vienos iš šeimos kalbų, kuriomis kalba vaikai. Tačiau reikia nepamiršti, kad palaikyti vaikus reikia ne tik mokant šalies kalbos (naudojant turtingą žodyną ir ar sudėtingesnes gramatines konstrukcijas). Parama taip pat yra ir vaiko socialinės, kultūrinės ir kalbinės tapatybės, įskaitant šeimos kalbą, teigiamas vertinimas.

Susipažinimas su įstaigoje esančiomis kalbomis

Siekiant tokio tikslo, pirmasis žingsnis galėtų būti sužinojimas, kokia šeimos kalba vartojama kiekvieno vaiko namuose. Tai skamba paprastai, tačiau gali būti, kad reikės įdėti pastangų, norint tai išsiaiškinti. Prielaida, kad šeimos, kuri, pavyzdžiui, persikėlė iš Italijos į Slovėniją, šeimos kalba yra italų kalba, gali būti neteisinga. Tai gali būti slovėnų, japonų ar bet kuri kita kalba. Be to, net ir ne migrantų šeima namuose gali kalbėti kita, ne šalies, kalba. Darželių auklėtojai turėtų savęs paklausti kelių dalykų.

Ar žinau apie visų vaikų šeimos kalbas?
Ar žinau, kokias kalbas vaikai supranta ir kokiomis kalbomis moka kalbėti?
Ar žinau, kokia kalba su vaiku kalba kiekvienas šeimos narys?
Ar žinau, kaip vaikas atsako, kai į jį kreipiasi kuria nors kalba?
- Pavyzdžiui, ar vaikas atsako ta pačia kalba, kuria į jį kreipiamasi, ar kita?
- Pavyzdžiui, ar tėvai gali pasakyti, kiek šeimos kalbos žodžių ir pasakymų jų vaikas vartoja kasdien?
Ar žinau, kaip tėvai jaučiasi, kai jų vaikas atsako kita kalba, nei į jį buvo kreiptasi?
- Kaip tokiu atveju tėvai reaguoja?
Ir t. t.

Pedagogai turėtų išsiaiškinti, kokia kalba vartojama namuose, o ne bandyti atspėti. Tačiau kai kurios šeimos tiesioginius klausimus apie šeimos kalbą gali priimti kaip nemandagius ar net įžeidžiančius, nes ši tema yra labai asmeniška, o galbūt jie jaučiasi nesaugiai, kai jų to klausiama. Pedagogai turėtų paaiškinti tėvams, kad nori sukurti tokią mokymosi aplinką, kurioje kiekvieno vaiko kultūrinė tapatybė ir šeimos kalba būtų vertinama vienodai. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad žinios apie vaiko santykį su šeimos (ir šalies) kalba gali padėti pedagogams ugdyti kiekvieno vaiko šeimos ir šalies kalbas. Svarbu paaiškinti, kad tai daroma siekiant sėkmės mokykloje ateityje.

Jeigu vaikas atsako teisingai (nebūtinai žodžiu, gali būti ir tinkama reakcija), bet ne ta kalba, kuria buvo paklaustas, tai reiškia, kad klausimas buvo suprastas. Galbūt vaikas tiesiog keičia kodus, o gal jaučiasi nepatogiai vartodamas šalies kalbą. Pastaruoju atveju pedagogas galėtų padėti vaikui pridėdamas reikalingų žodžių ir pasakymų šalies kalba, kad papildytų ar atkartotų atsakymą. Tačiau neturėtų vaiko versti pakartoti atsakymo.

Taip pat gali būti, kad vaikas, kalbėdamas šalies kalba, netinkamai pavartoja galūnes, nes jo šeimos kalboje nėra linksnių, bet vartojami skirtingi artikeliai. Gali būti, kad jo gimtojoje kalboje nėra giminių, todėl vartodamas šalies kalbą, jis gali supainioti žodžių gimines. Tai tik keli iš pavyzdžių, parodančių, kodėl vaikams gali kilti sunkumų pradėjus vartoti mokyklos kalbą. Bet jeigu pedagogas nors truputį supranta apie konkrečią šeimos kalbą, prie kurios vaikas yra įpratęs, tada gali sutelkti dėmesį į tam tikrus sunkumus ir paaiškinti vaikui skirtumus, pavyzdžiui, galūnių vartojimą mokyklos kalboje.

Vaikams reikia padėti suprasti ir mokytis ir šeimos, ir šalies kalbos vienu metu. Pedagogai turėtų kuo anksčiau tai išsiaiškinti ir pradėti šalies kalbos mokymą ar net kalbos sutrikimų diagnostiką.

Pedagogai turi numatyti visus etapus, kuriuos vaikai pereina, kad taptų kompetentingais bet kurios kalbos vartotojais (taip pat žr. 1 ir 2 skyrius). Be to, labai svarbu, kad nei pedagogai, nei tėvai nepamirštų, kad visi vaikai skirtingu greičiu mokosi kalbos (žr. 1 skyrių). Vienas vaikas yra greitesnis, o kitas – lėtesnis, bet dėl to jaudintis tikrai nereikia.

Kelios strategijos ir metodai, kaip skirti dėmesio vaiko šeimos kalbai

Viena strategija gali būti svarbios informacijos pateikimas tėvams visomis šeimų kalbomis apie įstaigoje esančią darbo tvarką ir vykstančius renginius. Informacijos pateikimas padeda sumažinti nesusipratimų, kylančių dėl kalbos barjero, riziką. Jei tėvai gerai supranta, kaip vyksta ugdymas toje įstaigoje, kurią lanko jų vaikas, gali labiau įsitraukti ir dažniau dalyvauti įvairiose veiklose. Informacijos pateikimas daugeliu kalbų ir galimybė perskaityti informacinius pranešimus įvairiomis kalbomis rodo atvirumą kalbų ir kultūrų įvairovei. Tai galima laikyti žingsniu didesnės įtraukties link. Kartais, esant galimybėms, gali būti naudinga pasikviesti vertėją, kad bendravimas būtų dar sklandesnis.

Be to, įvairiomis kalbomis parašyti pasisveikinimai iškabintuose vaikų piešiniuose paryškina įstaigoje esančių kalbų matomumą ir svarbą. Taip gali būti parodoma kiekvienos šeimos kalba, o tėvai ir vaikai mielai paieškos jų kalba parašytų žodžių. Tai netiesiogiai prisideda prie vaikų raštingumo, nes vaikai mato žodžius, parašytus jų šeimos kalba, gali apie juos paklausti ir išnagrinėti kartu su šeima ar pedagogais. Taip pat kartais su vaikais reikėtų pasisveikinti vis kitos šeimos kalba, taip parodant, kiek skirtingų vaikų yra įstaigoje. Vaikams tikrai malonu išgirsti savo šeimos kalbą ne tik namuose.

Kai kurie projektai įstaigose gali būti atliekami padedant šeimoms, pavyzdžiui, vaikiškų knygelių vertimas, siekiant sukurti daugiakalbę biblioteką, ar dainų įrašymas ir tekstų užrašymas įvairiomis kalbomis. Tokios bendros veiklos prisideda prie kalbų palaikymo ir rodo, kad yra vertinama kiekviena kalba. Be to, vieno vaiko šeimos kalba tampa prieinama ir kitiems vaikams bei šeimoms, o tai savo ruožtu gali palengvinti šeimų tarpusavio ir institucijos bei šeimų bendravimą. Įvairūs projektai gali sumažinti išankstinius nusistatymus, o pirmą kartą į darželį atėję vaikai jau gali rasti savo šeimos kalbą ir pasijusti ramiau.

Klausimai apie objektų pavadinimus kitomis kalbomis nei šalies kalba leidžia visiems vaikams parodyti savo šeimos kalbą įstaigoje. Tuo pačiu lavinami ir mokyklos kalbos įgūdžiai, nes minėti klausimai pateikiami mokyklos kalba. Tačiau svarbu nenaudoti prievartos vartoti šeimos kalbą kitų akivaizdoje. Šeimos kalbos įtraukimas į institucijos veiklą turėtų būti savanoriškas ir teigiamas. Geriau klausti taip: „Ar kas nors iš jūsų žino žodį „drugelis“ kita kalba?“, o ne prašyti vieno vaiko pasakyti tą žodį savo šeimos kalba. Pastarojo tipo klausimai diskriminuoja ir verčia vaiką pasijusti kitokiu nei visi vaikai grupėje. Tokie klausimai sukuria priešpriešą tarp „aš“ ir „jie“ arba „mes“ ir „kiti“.

Yra ir daugiau kūrybiškų būdų parodyti, kad kiekvieno vaiko šeimos kalba yra svarbi. Visa, kas rodo nuoširdų susidomėjimą ir teigiamą vertinimą šiam vaiko tapatybės ir šeimos aspektui, gali būti laikoma parama.

Kelios strategijos ir metodai, kaip skirti dėmesio šalies kalbai

Darželio auklėtojai yra pasiruošę visiems vaikams sudaryti vienodas galimybes įsitraukti į šalies kalbos mokymąsi. Kalbos pamokėlės kelis kartus per savaitę yra vienas iš būdų lavinti kalbą. Kitas būdas – turtinti vaikų žodyną ir kalbos supratimą bei vartojimą kviečiant pasikalbėti įvairiomis temomis, kurios vaikus domina ir skatina pasisakyti. Domėjimasis ir noras pasiteirauti informacijos pokalbių metu skatina vaikus vartoti sudėtingesnius žodžius ir gramatines struktūras, net ir nelabai gerai mokant mokyklos kalbą. Taip vaikai mėgdžioja pedagogų ar bendraamžių kalbos pavyzdžius. Pedagogai kitų yra laikomi ir patys save laiko šalies kalbos pavyzdžiais. Jie turėtų stebėti, kokius žodžius ir posakius vartoja kasdien, kad praplėstų vaikų žodyną ir gramatikos įgūdžius. Ne mažiau svarbi ir temų įvairovė, ir perteikiamas turinys. Vaikai gali žaisti su kalba ir smalsiai ją tyrinėti, jeigu pedagogai:

vartoja atviruosius klausimus (kas? kaip? kada?);
pagiria vaiką, kai šis pasako taisyklingai;
pasakoja istorijas kviesdami vaikus prisidėti, pavyzdžiui, pradėdami sakinius ir skatindami vaikus juos pabaigti;
papildo vaiko pasisakymus pridėdami naujų žodžių ar sakinių, taip turtindami vaikų žodyną;
suteikia grįžtamąjį ryšį.
...

Šios strategijos yra dalis į vaiką orientuoto ugdymo, kuriuo siekiama sutelkti dėmesį į vaiko pomėgius, idėjas, patirtį ir emocijas. Vis dėlto, kai kurie vaikai nėra pratę pokalbio metu išsakyti savo nuomonę, poreikius ir pageidavimus. Jei tokių vaikų bus paklausti asmeninės nuomonės tam tikra tema, atsakymas nebus gautas, nes tai jiems pasirodys keista. Tačiau jie galėtų atsakyti į klausimus, susijusius su bendraamžių ar šeimos interesais, patirtimi ar poreikiais. Todėl specialistai turėtų būti dėmesingi, kad tinkamai suprastų vaiko nemokėjimą atsakyti ar susierzinimą, kai užduodamas į vaiką orientuotas klausimas. Ne į asmenį orientuoti klausimai gali paskatinti vaiką labiau įsitraukti, pavyzdžiui, klausti „Kaip praėjo savaitgalis su šeima? Ką jūs visi veikėte?“ yra geriau nei klausti „Ką tu veikei savaitgalį?“. Kiekviena situacija gali būti panaudota kalbai lavinti, pavyzdžiui, būsimas apsilankymas zoologijos sode ar buvęs gimtadienis, apie kurį galima pasikalbėti. Be to, bet kokia pedagogo ar vaiko veikla gali būti aprašoma mokyklos kalba. Bet kokia vaiko patirtis ar iššūkis yra tinkamas pagrindas prasmingam pokalbiui, kurį lengvai galima praturtinti naujais žodžiais ar gramatinėmis formomis. Tokiu būdu pedagogai skatina kalbos vartojimą ir jos moko, nepasakydami vaikams, ko jie mokosi.

Be pokalbių apie dabarties, praeities ar ateities įvykius ar istorijų papasakojimo kartu, pedagogai gali pasitelkti ir kitokių būdų kalbinėms kompetencijoms ugdyti. Skaitymas vaidmenimis yra viena iš strategijų, galinčių skatinti tiek šalies, tiek šeimos kalbų vartojimą. Knygos siužeto praplėtimas ir susijusių temų įtraukimas, jas aptariant su vaiku, sukuria kalbos vartojimo situaciją. Tai daroma skaitant su vaikais, o ne tik skaitant vaikams. Tokiu būdu pedagogai gali tarsi reklamuoti šalies kalbą. Beje, minėtas būdas tinka ir šeimos kalbai lavinti, jei šeimos yra įtraukiamos į istorijos skaitymą ir aptarimą su vaikų grupėmis. Taip parodoma, kad visos kalbos yra vertinamos, o šeimos gali jaustis kompetentingos šioje aplinkoje.

Vaikas: Prašau, gal gali paskaityti knygą?
Tėtis: Žinoma. Atsisėskime ir paskaitykime ją kartu, gerai?
Tėtis: ... Ir lapė pabandė įlipti į medį ... Kas atsitiko tada? Kaip tu manai?
Vaikas: Ai, lapė nukrito. Jai skauda... Kaip ir man šiandien...
Tėtis: Kas tau šiandien nutiko, sūneli?
Vaikas: Ta pikta Marija pastūmė mane, ir aš nukritau.
Tėtis: Tikrai? Tu nukritai? Ar labai skaudėjo? Kas atsitiko po to?
Vaikas: Gavau šitą, iš mamos!
Tėtis: Ach, nejaugi galėjai bėgti su skaudančiu keliu pas mamą? Tai labai šaunu! O su pleistru jis turėtų greitai sugyti... Kaip manai, ką dabar turėtų daryti lapė?
Vaikas: Eiti pas savo mamą?
Tėtis: O jeigu mamos nėra šalia? Nepamiršk, lapė išvyko atostogų aplankyti savo draugų, į mišką už didžiulio kalno.
Vaikas: Eiti pas gydytoją! Lapei reikalingas pleistras!
Tėtis: Tu teisus, sūneli, lapei reikalingas pleistras. Pažiūrėk, tai panašu į...
Vaikas: Ligoninę!!!
Tėtis: Taip, į ligoninę, skirtą gyvūnams, kur gali atvykti visos lapės, meškos ir ... Kas dar gali ten atvykti??...

Tokiu būdu, klausydamasis savo tėčio skaitymo ir aptardamas knygoje pasakoją istoriją, vaikas, praktiškai neįdėdamas jokių pastangų, praplečia savo žodyną. Kitą kartą skaitydami tą pačią knygą jie gali surasti kitą temą aptarimui, taip padarydami skaitymo patirtį dar stipresnę.

Be to, klausant dvikalbių istorijų, eilėraščių ar dainų, galima su vaikais aptarti kalbų skirtumus ir panašumus. O smagūs žaidimai, tokie kaip „Sugedęs telefonas“, gali dar labiau sužadinti dėmesį garsams ir žodžių reikšmėms.

Žaisti „Sugedusį telefoną“ gali būti smagu ir kartu sudėtinga. Žaidžiant šį žaidimą, vienas vaikas sušnabžda žodį ar sakinį viena kalba į ausį kitam vaikui, kuris savo ruožtu turėtų pakartoti žodį ar sakinį trečiam vaikui į ausį ir taip toliau, kol pakartos visi vaikai. Paskutinis vaikas turi pakartoti, ką girdėjo, garsiai. Žaidimo tikslas – visiems teisingai pakartoti pradžioje pasakytą žodį ar sakinį. Paprastai proceso metu kai kurie skiemenys ar žodžiai yra neteisingai suprantami, o gautas žodis ar sakinys, kurį visi išgirsta pabaigoje, nebėra toks pat, kaip pradžioje pašnibždėtas žodis ar sakinys. Tada galima padiskutuoti apie tai, kas kuriame etape buvo suprasta, aptarti galimą nežinomo žodžio reikšmę, išsiaiškinti žodžius ir galiausiai visiems pasakyti žodžio reikšmę mokyklos ir vaikų šeimos kalbomis. Net galima pradėti diskusijas apie panašiai skambančius žodžius ar priešingybes.

Žaisdami šį žaidimą vaikai gali patirti, kad nemoka kalbos, bet gali bandyti suprasti ir atkartoti tai, ką išgirsta. Taip vaikai įtraukiami kartu atspėti turinį, o pedagogas gali padėti spėlioti (pavyzdžiui, per bendrą mąstymą). Visi vaikai gali praplėsti savo žodyną klausydami ir kalbėdami mokyklos kalba. Taip pat ir garsinės knygos ar mokomosios programėlės gali žaismingai lavinti mokyklos kalbą, tad verta jas pasitelkti mokant kalbos.

Pedagogai, naudodami šias strategijas ir žaidimus, gali padėti vystytis visų vaikų kalboms. Vis dėlto, kiekvienas vaikas mokosi savo greičiu ir tai yra normalu, jis neturėtų būti spaudžiamas šio proceso metu. Nesvarbu, ar vaikas yra sveikas, ar turi fizinių ar psichinių sutrikimų, darančių įtaką kalbos raidai, pedagogai turi išlikti kantrūs ir palaikyti lėčiau besimokančius vaikus.

Klausimai, kuriuos reikėtų apgalvoti

Kai įstaigoje susiduriama su daugiau kalbų, ne tik mokyklos kalba, vienas pedagogas gali jaustis gerai, tačiau kitas, priešingai, gali jaustis nelabai gerai. Tad visai komandai vertėtų skirti kelias minutes, kad kiekvienas galėtų išsakyti, kaip jaučiasi dėl šeimos kalbų, vartojamų ikimokyklinio ugdymo įstaigoje.

Kaip aš jaučiuosi, jei du vaikai bendrauja man nesuprantama kalba?
Kodėl aš taip jaučiuosi?
Kodėl man labiau patinka kažkuri viena kalba?
- Ar tai turi įtakos mano reakcijai į tam tikrą vaikų pokalbį? (Kad atsakytumėte į šį klausimą, galite įsivaizduoti pokalbį kalba, kuri jus žavi, ir pokalbį kalba, kuri jūsų visai nežavi.)
Kas blogiausio gali nutikti, jei vaikai tęs pokalbį savo šeimos kalba, kurios aš nesprantu?

Atsakydami į šiuos klausimus pedagogai turėtų atkreipti dėmesį į savo pačių nuostatas ar neužtikrintumą dėl šeimos kalbų vartojimo ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Kartais gali erzinti nesuprantamas dviejų vaikų, kalbančių ta pačia šeimos kalba, pokalbis. Pedagogai gali pagalvoti, kad nekontroliuoja situacijos. Tad jie gali savęs paklausti, kas konkrečiai juos trikdo, kai girdi šeimos kalbą, kurios nesupranta, arba kodėl jie teikia pirmenybę vienoms kalboms, o ne kitoms. Konkrečios šeimos kalbos prestižas gali turėti įtakos tam, kaip pedagogai su ja elgsis kasdienėje veikloje. Paprastai tai vyksta nesąmoningai, bet pedagogai turėtų žinoti, kad taip gali atsitikti, ir save stebėti bei analizuoti mintis, kad tai išspręstų. Jei specialistai išliks atviri ir savireflektyvūs bei suvoks save kaip nuolat besimokančius asmenis, galės pasinaudoti tuo, kad vaikai – kitos kalbos mokėtojai – gali praturtinti įvairius pokalbius. Taigi buvimas pedagogu gali reikšti ir nuolatinį mokymąsi naujų dalykų.

Atminkite!

Labai svarbu ugdyti vaikų teigiamas nuostatas įvairių kalbų atžvilgiu. To galima siekti skiriant dėmesio ir šeimos kalbai, ir šalies kalbai.
Sukurdami turtingą ir prasmingą kalbinę aplinką, pedagogai gali labai prisidėti prie sėkmingos vaikų kalbos raidos.
Šiuo tikslu vaikus reikia kasdien įtraukti į daugybę jiems svarbių pokalbių.
Specialistai gali pasikliauti savo kūrybiškumu, kada ir kaip pradėti pokalbį su vaiku.
Specialistai gali pažvelgti iš šono ir apmąstyti savo pačių reakciją į daugiakalbystę švietimo įstaigoje.

8
Naujųjų technologijų nauda kalbų mokymuisi

Medijos priemonių naudojimas švietime

Mykolas (5 metų) ir jo dvi jaunesnės sesutės dvynės (7 mėnesių) su mama ką tik persikėlė į naują šalį. Nepaisant mamos pastangų, jam dar nepavyko gauti vietos vaikų darželyje, todėl dienas jis leidžia su mama ir seserimis kalbėdamas šeimos kalba ir pratindamasis prie naujos aplinkos. Kad darželio laukti būtų lengviau, šeimos draugai rekomendavo kalbų mokymosi programėlę, kurioje galima žaisti ir kartu mokytis šalies kalbos. Mykolui labai patinka programėlėje esančios trumpos istorijos ir užduotys, jam lengva suprasti šalies kalba pateikiamas instrukcijas. Taigi kai jis pradės lankyti darželį, jausis geriau, nes jau bus pramokęs šalies kalbos. Jo mama taip pat džiaugiasi, kad gali išmokti naujų žodžių ir frazių, nes lankyti įprastus kalbos kursus auginant tris vaikus nėra lengva.

Šiais laikais internetas ir programėlių naudojimas yra mūsų kasdienybės dalis. Dauguma žmonių Europoje turi prieigą prie interneto ir naudojasi išmaniaisiais telefonais, planšetiniais ar stacionariais kompiuteriais. Internetas padeda užmegzti ryšius su žmonėmis, dirbti ir leisti laisvalaikį klausantis muzikos, žaidžiant žaidimus ir pan. Be viso to, tai taip pat yra įrankis, padedantis planuoti savo laiką, ieškoti reikiamos informacijos, mokytis ir praktiškai pritaikyti įgytas žinias.

Medijos (išmanieji telefonai, kompiuteriai ir pan.) tapo nuolatine daugelio vaikų gyvenimo dalimi. Nuo pat mažens jie namuose naudojasi naujosiomis technologijomis ir skaitmenine žiniasklaida: dažniausiai pramoginiais tikslais (pavyzdžiui, žaidžia, žiūri vaizdo įrašus ar klauso garsinių knygų), bet taip pat ir mokymosi tikslais.

Medijoms labai paplitus, ekspertai rekomenduoja riboti vaikų buvimo prie ekranų laiką. Skirtingų ekspertų laiko rekomendacijos skirtingoms amžiaus grupėms gali šiek tiek skirtis, tačiau daugiau ar mažiau atitinka toliau išvardytas gaires:

0–2 m. vaikams nerekomenduojama būti prie ekranų (TV, kompiuterio, išmaniojo telefono ir kt.);
2–5 m. vaikai prie ekranų gali praleisti mažiau nei vieną valandą per dieną, būtinai su suaugusiojo priežiūra;
6–9 m. vaikai gali praleisti prie ekrano daugiau laiko, tačiau rekomenduojama norma – ne daugiau nei viena valanda per dieną.

Nusprendus supažindinti vaiką su programėlėmis, svarbu skirti laiko ir atidžiai parinkti vaikui skirtą turinį. Rinkoje yra daugybė vaikams skirtų programėlių, tačiau tik nedaugelis jų atitinka medijų ir vaikų raidos ekspertų nustatytus kokybės standartus. Vienas iš pasirinkimų galėtų būti mokymosios programėlės, tačiau reikia suprasti, kad ir jų kokybė gali labai skirtis. Toliau pateikiame šiek tiek informacijos, kaip atpažinti geras programėles ir kaip jas pasirinkti.

Galimybės ir iššūkiai naudojant mokomąsias programėles

Mokomosios programėlės gali būti naudingos, nes vaikams patinka medijų naudojimas, ypač kai kas nors pateikiama žaismingai ir animuotai. Tačiau taip pat svarbu padėti vaikams susidoroti su gaunama informacija, kad jie nebūtų sukrėsti, išgąsdinti ar net sutraumuoti. Suaugusieji, ypač tėvai ir mokytojai, turėtų prižiūrėti vaikus ir padėti jiems tapti kompetentingais medijos priemonių naudotojais. Todėl yra svarbu turėti galimybę organizuoti mokymus medijų tema šeimoms ir ikimokyklinio ugdymo įstaigoms.

Tėvai gali nežinoti, kokias programėles pasirinkti savo vaikams. Gali nerimauti dėl potencialių grėsmių, kylančių vaikams naudojantis medijos priemonėmis. Tėvai gali abejoti, kaip, kada ir ar apskritai galima supažindinti vaikus su mokomosiomis programėlėmis.

Šiuo metu atliekama nemažai tyrimų šia tema. Manoma, kad programėlių naudojimas mokymosi tikslais turi daugiau pranašumų nei trūkumų (jei laikomasi ekrano laiko rekomendacijų). Ypač daug pranašumų esama dėl matematikos ir kalbų mokymąsi palengvinančių programėlių naudojimo. Pastebėta, kad lavinant vaikų ankstyvojo raštingumo ir skaičiavimo įgūdžius naudingiausia, kai programėlėje pasitelkiamos įvairios interaktyvios ir amžių atitinkančios priemonės ir metodai.

Tolesnėje dalyje apibendrinami mokomųjų programėlių pranašumai ir trūkumai.

Pranašumai

Mokomosios programėlės:

gali būti naudojamos bet kur ir bet kada;
dažnai yra nemokamos, tad prieinamos visoms šeimos, nepriklausomai nuo pajamų;
gali palengvinti kalbos mokymąsi, nes pasitelkiami įvairūs metodai (pavyzdžiui, daug žodinių nurodymų, garsinis ir vaizdinis turinys, skaitymas, vaidinimas ir t. t.);
gali prisidėti prie kūrybiškumo ir muzikalumo lavinimo.

Trūkumai

Mokomosios programėlės:

gali atitraukti vaikus nuo mokymosi ne skaitmeninėje erdvėje;
gali sukelti sveikatos sutrikimų, jei naudojama per dažnai, per ilgai, per daug ir nepaisant rekomendacijų;
gali turėti neigiamos įtakos regimajam suvokimui, dėmesio koncentracijai ir atminčiai, ypač ankstyvoje vaikystėje, kai smegenų vystymasis lengvai paveikiamas išorinių dirgiklių.

Ar vaikams sukurtos programėlės naudojimas bus veiksmingas, priklauso ir nuo tėvų bei mokytojų pagalbos. Tėvai gali pasidalyti savo skaitmenine patirtimi, stebėti ir padėti vaikui mokymosi procese, ir net patys išmokti ko nors nauja. Tuo pačiu jie gali įsitraukti į žaidimą kartu su vaiku. Be to, būdami šalia ir padėdami, tėvai gali greitai pastebėti vaiko susierzinimo ar pervargimo požymius, kylančius dėl per ilgo ar netinkamo medijos priemonių naudojimo. Maži vaikai dar nėra išsiugdę savidisciplinos, kada ir kiek laiko skirti veiklai su tokiomis priemonėmis. Todėl tėvai turi nustatyti taisykles ir laiko ribas. Medijos nepakeičia socialinės patirties ir įgūdžių, įgyjamų realiame pasaulyje. Svarbu, kad tėvai atsakingai pasirinktų programėles, atsižvelgdami į vaiko amžių ir edukacinę vertę, bei kontroliuotų naudojimosi programėlėmis trukmę.

Pedagogine prasme vertingos programėlės:

laikosi amžiaus tarpsnį atitinkančio tempo ir sudėtingumo, kad vaikas pajėgtų suprasti pateikiamus vaizdus ir informaciją, kad galėtų lengvai naudotis programėle;
sudarytos iš žaismingos, į trumpas atkarpas suskirstytos medžiagos, parengtos vaikui patraukliu stiliumi; yra interaktyvios, lavinančios kūrybiškumą ir skatinančios įsitraukimą;
nerodo jokios reklamos ir nesiekia gauti pelno (pavyzdžiui, iš papildomų įrankių pirkimo) bei nesudaro prielaidų vaikui ką nors įsigyti netyčia. Reklamos ar nuorodos į kitas svetaines gali būti prieinamos tik tėvams kitoje, nuo vaiko apsaugotoje, programėlės dalyje;
yra gavusios nacionalinių institucijų (pavyzdžiui, Švietimo ir sporto ministerijos ar pan.) ar nevyriausybinių organizacijų kokybės ženklus, jei šalyje yra tokia galimybė;
yra rekomenduojamos pedagogų ar vaikų tėvų.

Tėvai nori žinoti, kuri programėlė atitiks jų vaiko mokymosi poreikius, suteiks gerai parengtą mokymosi medžiagą, bus tinkama ir pedagogiškai vertinga. Be to, programėlė turėtų būti įdomi ir patraukli vaikui. Kai kurios nacionalinės institucijos gali būti paskelbusios vaikams tinkamų mokomųjų programėlių sąrašus (su rekomendacijomis ir turinio apžvalgomis), kad padėtų tėvams rasti savo vaikui tinkamą programėlę:

Kodėl norint pasiruošti mokyklos pradžiai verta naudoti programėlę „Dandelina eina į mokyklą“?

Kaip jau minėta, esama tyrimų, patvirtinančių, kad kalbos mokymosi programėlės, net ir skirtos mažesniems vaikams, yra naudingos ir gali padėti vaikams lavinti kalbos, raštingumo ir skaičiavimo įgūdžius. Žinoma, jei jos atitinka amžiaus kriterijų medžiagos turinio, pateikimo, greičio ir dizaino atžvilgiu. Be to, kad programėlės būtų naudingos ir padėtų vystytis vaiko kalbai, jose turėtų būti įvairių užduočių ir daug žodinių nurodymų.

Programėlė „Dandelina eina į mokyklą“ atitinka minėtus kriterijus. Ji gali būti labai naudinga vaikams, kurie:

visiškai nemoka mokyklos kalbos;
truputį yra pramokę šalies kalbos ir nori ją pabandyti vartoti;
neturi arba turi labai mažai galimybių susipažinti su mokyklos kalba, bet nori pramokti ar suprasti daugiau prieš pradėdami lankyti darželį ar mokyklą;
ieško kokios nors pagalbos bendriesiems kalbos, ankstyvojo raštingumo ir skaičiavimo įgūdžiams vystytis;
nori išmokti vieną iš programėlėje siūlomų kalbų (vokiečių, lietuvių, lenkų ar slovėnų);
gyvena svetur, bet nori išmokti ir vartoti savo šeimos kalbą (jei ji įtraukta į programėlę kaip viena iš kalbų).

Vaikams naudinga žaismingai mokytis pagrindinių žodžių ir skaičių, spalvų, daiktavardžių ir veiksmažodžių bei prielinksnių, reikalingų suprasti ir atlikti užduotis vėliau darželyje ar mokykloje arba tiesiog kalbėtis šeimoje. Programėlėje mokoma žodžių, kurie buvo parinkti atsižvelgiant į mokyklos pradžios gaires Vokietijoje, Austrijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Skyriai sudaryti taip, kad vaikai naujų dalykų mokytųsi žaismingai ir įvairiai. O tėvai kviečiami prisijungti prie vaikų, kai šie naudojasi programėle, ir taip pat susipažinti su mokyklos kalba bei smagiai praleisti laiką kartu su vaiku.

Ši kalbų mokymosi programėlė yra tikrai unikali. Ji remiasi į vaiką orientuoto ugdymo idėjomis ir moko žodžių, kurių vaikams prireiks pradėjus lankyti mokyklą. Vaikai pramoks kalbos be didelių pastangų, tiesiog smagiai leisdami laiką ir žaisdami žaidimus. Dandelina nekantrauja, kada galės pasidalyti patirtimi su Jumis ir Jūsų vaiku!

9
Įdomūs faktai apie daugiakalbystę

1

Informacija apie daugiakalbystę

Augti daugiakalbiams yra daugelio vaikų kasdienybė.
Europos Sąjungoje (ES) oficialiai vartojamos 24 kalbos. Tačiau visoje Europoje kalbama dar bent 200 kalbų (Undehn, 2023, Goethe's institutas).
ES tikslas – įtvirtinti daugiakalbystę visoje Europoje. Todėl daugiakalbystė remiama oficialiai ir siekiama, kad kiekvienas pilietis mokėtų bent 2–3 kalbas (Europos Komisija, 2017).
Bet yra pasaulio šalių, kuriose yra daug daugiau oficialių ir mažumų kalbų: Pavyzdžiui, Zimbabvėje yra 16 oficialių kalbų. Indijoje yra daugiau kaip 1000 tarmių ir daugiau kaip 100 skirtingų kalbų, iš kurių 23 yra oficialios kalbos (įskaitant anglų kalbą).

2

Duomenys apie Austriją

2023 m. ne Austrijoje gimė 21,7 proc. Austrijos gyventojų. Vienoje šis skaičius išaugo iki 39,3 proc. (Österreichischer Integrationsfonds, 2023).
2021 m. Austrijoje 26,9 proc. mokinių kaip šeimos kalbą nurodė ne vokiečių kalbą (Österreichischer Integrationsfonds, 2023).

3

Duomenys apie Vokietiją

2017 m. 20,2 proc. vaikų, jaunesnių nei 6 m., namuose dažniausiai kalbėjo ne vokiškai (Geis-Thöne, 2022).
2019 m. tik 65,3 proc. 3–4 m. vaikų iš šeimų, nelabai gerai mokančių šalies kalbą, lankė darželį (Geis-Thöne, 2022).
2022 m. Vokietijoje 21 proc. vaikų, jaunesnių nei 14 m., namuose kalbėjo daugiau nei viena kalba (Geis-Thöne, 2022).
15 proc. namų ūkių vokiečių kalbą vartoja kartu su kitomis kalbomis arba vokiečių kalbos nevartoja kaip šeimos kalbos (Destatis, 2022).
Vokietijoje be vokiečių kalbos, dažniausiai yra vartojamos turkų, rusų, arabų, lenkų ir anglų kalbos (Destatis, 2022).

4

Duomenys apie Lietuvą

Dauguma Lietuvos gyventojų yra dvikalbiai arba daugiakalbiai – 90 proc. kalba ir supranta daugiau nei viena kalba. Labiausiai paplitusios užsienio kalbos yra rusų (ją kaip svetimąją kalbą moka 86 proc. Lietuvos gyventojų) ir anglų (ją moka 70 proc. Lietuvos gyventojų). Tačiau ši padėtis keičiasi: žmonių, mokančių rusų kalbą, skaičius mažėja, o anglų kalbą šiuo metu moka vis daugiau žmonių (Hilbig, I., 2022).
Daugelį metų dauguma imigrantų buvo grįžtantys Lietuvos piliečiai (82 proc.), o nuo 2022 m. dauguma naujų imigrantų yra ne ES piliečiai (84 proc.) (123.emn.lt).
Apie 6 proc. Lietuvos gyventojų gimė ne Lietuvoje. 2022 m. pradžioje lietuviai sudarė 85,1 proc. nuolatinių šalies gyventojų, lenkai – 6,6 proc., rusai – 5,1 proc., kiti – 3,2 proc. Daugumos ne lietuvių tautybės žmonių šeimos kalba yra ne lietuvių kalba (Oficialiosios statistikos portalas).
2022–2023 m. beveik 10,6 proc. moksleivių lankė ne lietuvių vidurines mokyklas, o rinkosi rusų, lenkų ar kt., kuriose kai kurie pirmą kartą pradėjo mokytis lietuvių kalbos (Bendrasis ugdymas).
Tačiau kai kurios ne lietuvių tautybės šeimos – tiek Lietuvos tautinės mažumos, tiek neseniai imigravusios – renkasi vaikus mokyti lietuviškose mokyklose. Lietuvių emigrantų šeimos, kurios reemigruoja į Lietuvą, taip pat leidžia savo vaikus į lietuviškas mokyklas. Šių vaikų lietuvių kalbos mokėjimo lygis labai varijuoja.

5

Duomenys apie Lenkiją

Dar visai neseniai Lenkija buvo vienakalbė šalis. Padėtis palaipsniui pasikeitė po įstojimo į ES 2004 m. dėl migracijos į šalį ir iš jos bei dėl mišrių santuokų. Be to, buvo pripažintos etninių mažumų teisės.
Mokyklose nuolat daugėja mokinių iš migrantų ir daugiakalbių šeimų, pavyzdžiui, 2009 m. buvo 9610 tokių mokinių, o 2019 m. – jau 51363 (NIK, 2020). Į šį skaičių taip pat patenka vaikai iš lenkų migrantų šeimų, grįžtančių į Lenkiją.
Nuo 2022 m. į Lenkijos mokyklas ir vaikų darželius buvo priimta 1 879 000 ukrainiečių pabėgėlių vaikų (samorzad.infor.pl, 2023 m.).
Labiausiai paplitusios kalbos, be lenkų, yra ukrainiečių, baltarusių, vokiečių, rusų ir vietnamiečių (GUS [Vyriausioji statistikos valdyba], 2020).

6

Duomenys apie Slovėniją

2023 m. 9 proc. Slovėnijos mokinių gimė ne Slovėnijoje.
Labiausiai paplitusios gimtosios kalbos, be slovėnų, yra serbų-kroatų, albanų, makedonų, vengrų ir italų.

Literatūra

De Houwer, A. (2015). Integration und Interkulturalität in Kindertagesstätten und in Kindergärten: Die Rolle der Umgebungssprache für das Wohlbefinden von Kleinkindern. In: E. Reichert-Garschhammer, C. Kieferle, M. Wertfein & F. Becker-Stoll (Hrsg.): Inklusion und Partizipation – Vielfalt als Chance und Anspruch (S. 113-125). Göttingen: Vandenboeck & Ruprecht.
Dintsioudi, A., Krankenhagen, J. (2020). Mehrsprachigkeit in der KiTa von Anfang an gut begleiten. nifbe-Beiträge zur Professionalisierung Nr. 12. Osnabrück: nifbe.
Feierabend, S., Plankenhorn, T. & Rathgeb, T. (2015). miniKIM 2014. Kleinkinder und Medien. Basisuntersuchung zum Medienumgang 2- bis 5-Jähriger in Deutschland. Stuttgart: Medien pädagogischer Forschungsverbund Südwest.
Panagiotopoulou, A. (2016). Mehrsprachigkeit in der Kindheit. Perspektiven für die frühpädagogische Praxis. In: Deutsches Jugendinstitut e.V. (Hrsg.): Weiterbildungsinitiative Frühpädagogische Fachkräfte (Wiff-Expertise Nr. 46). München: DJI.
Tracy, R. (2008). Wie Kinder Sprache lernen. Und wie wir sie dabei unterstützen können. Tübingen: Narr Francke Attempo Verlag.
Woerfel, T. (2022). Mehrsprachigkeit in Kita und Schule. Köln: Mercator-Institut für Sprachförderung und Deutsch als Zweitsprache.
Bialystock, E. (2001). Bilingualism in development: Language, literacy and cognition. New York, NJ: Cambridge University Press.
Bialystock, E., Majumber, S. & Martin, M.M. (2003): Developing phonological awareness: Is there a bilingual advantage? Applied Psycholinguistics, 24(1), 27-44.
Byers-Heinlein, K., Burns T.C. & Werker, J.F. (2010). The Roots of Bilingualism in Newborns. Psychological Science, 21(3), 343-348.
Garcia, O. (2009). Bilingual education in the 21st century: A global perspective. West Sussex, UK: Wiley- Blackwell.
Gogolin, I. (2012). First language and second language learning. In: J.A. Banks (Ed.): The Encyclopedia of Diversity in Education (p. 915- 918). Thousand Oaks, CA & London: Sage Publication.
Mampe, B., Friederici, A.D., Christophe, A. & Wermke, K. (2009). Newborn's cry melody is shaped by their native language. Current Biology, 19(23), 1994-1997.
Zurer Pearson, B. (2008). Raising a bilingual child. A step-by-step guide for parents. NY: Living Language.

Gairės tėvams

1 Pratarmė

2 Vaikas mokosi kalbų

Kodėl ir kaip išmokstame kalbą?

Kaip išmokstame kalbų?

Kalbos vystymasis

Kaip padėti mokytis kalbos?

Dalykai, apie kuriuos vertėtų pagalvoti

Atminkite!

Veikla su vaiku

Kaip galima ugdyti kalbą per veiklas?

... žodžių žaidimus, kuriais pradedamas pasakojimas, pavyzdžiui,

„Į kuprinę įsidėjau...“

Žaidimo taisyklės

„Seniai seniai gyveno...“

Žaidimo taisyklės

„Pro siaurą akių plyšelį matau kai ką, kas...“

Žaidimo taisyklės

„Kaip tau šiandien sekėsi?“

Žaidimo taisyklės

... daiktai ir žaislai, su kuriais vaikai mėgsta žaisti ir kuriuos galima rasti bet kuriuose namuose, pavyzdžiui, kamuolį.

...eilėraščiai ir dainelės išmoko vaiką žaisti su kalba, padeda įsiklausyti į jos skambesį ir suprasti, kaip ji „veikia“.

...kalbėjimasis skaitant knygą.

...kartu su vaiku skaitydami knygą, žiūrėdami paveikslėlius ar nuotraukas, apibūdinkite tai, ką matote, netiksliai, neteisingai, ir žiūrėkite, ar vaikas bandys jus pataisyti.

3 Rūpesčiai dėl dvikalbystės ar daugiakalbystės

Kas vyksta smegenyse, kai...?

Dažniausiai pasitaikantys mitai apie dvikalbystę ir daugiakalbystę

Kaip padėti savo vaikui, kad jo žodynas būtų platus, turtingas visomis man ir jam svarbiomis kalbomis?

Atminkite!

Veiklos, padedančios ugdyti kalbą

4 Dvikalbės ar daugiakalbės šeimos kasdienybė

1 strategija Namuose ir viešose vietose kalbama tik šalies kalba

2 strategija Vienas žmogus – viena kalba

3 strategija Kelių kalbų vartojimas vienu metu

Keletas klausimų tolesniems apmąstymams

Atminkite!

5 Svarbu puoselėti ir šalies, ir šeimos kalbą

Atminkite!

6 Šalies ir šeimos kalbų ugdymas namuose

1 pavyzdys:

2 pavyzdys:

3 pavyzdys:

Būdai, skatinantys šalies ir šeimos kalbų vartojimą namuose

Pavyzdys:

7 Darželių auklėtojų ir mokytojų dėmesys šeimos ir šalies kalboms

Kaip darželyje pasiekti pusiausvyrą tarp šeimos ir šalies kalbų?

Susipažinimas su įstaigoje esančiomis kalbomis

Kelios strategijos ir metodai, kaip skirti dėmesio vaiko šeimos kalbai

Kelios strategijos ir metodai, kaip skirti dėmesio šalies kalbai

Klausimai, kuriuos reikėtų apgalvoti

Atminkite!

8 Naujųjų technologijų nauda kalbų mokymuisi

Medijos priemonių naudojimas švietime

Galimybės ir iššūkiai naudojant mokomąsias programėles

Pranašumai

Trūkumai

Kodėl norint pasiruošti mokyklos pradžiai verta naudoti programėlę „Dandelina eina į mokyklą“?

9 Įdomūs faktai apie daugiakalbystę

Literatūra

1
Pratarmė

2
Vaikas mokosi kalbų

3
Rūpesčiai dėl dvikalbystės ar daugiakalbystės

4
Dvikalbės ar daugiakalbės šeimos kasdienybė

5
Svarbu puoselėti ir šalies, ir šeimos kalbą

6
Šalies ir šeimos kalbų ugdymas namuose

7
Darželių auklėtojų ir mokytojų dėmesys šeimos ir šalies kalboms

8
Naujųjų technologijų nauda kalbų mokymuisi

9
Įdomūs faktai apie daugiakalbystę