Gairės tėvams
3
Rūpesčiai dėl dvikalbystės ar daugiakalbystės
Tėvams kyla įvairių abejonių, baimių. Galite klausti savęs, ar jūsų vaikas nesipainioja tarp kalbų, kuriomis kalbama namuose ir darželyje ar mokykloje. Galite manyti, kad jūsų vaikas negali atskirti kalbų. Galite nerimauti, kai jūsų vaikas nuolat šokinėja tarp kalbų. Jums gali būti baisu dėl to, ar tai, kad vaikas kalba keliomis kalbomis, netaps problema pradėjus lankyti mokyklą šalies kalba. Galbūt net manote, kad daugiakalbystė nuo ankstyvo amžiaus trukdo sėkmingai jūsų vaiko raidai.
Reikėtų tiesiai šviesiai pasakyti, kad vaikystėje išmoktos kelios kalbos ir mokėjimas laisvai šokinėti tarp jų yra veikiau ne problema, o pranašumas. Kaip bendraujame viena kalba, taip galime bendrauti ir keliomis kalbomis su žmonėmis, kurie irgi jas moka. Šiame skyriuje norime aptarti dažniausius mitus apie dvikalbystę ir daugiakalbystę, remdamiesi dabartiniais mokslo atradimais, kurie paaiškina, kaip yra iš tiesų. Be to, pateiksime keletą veiklų, skirtų pajusti šį tipišką šokinėjimo tarp kalbų (vadinamoji kodų kaita) reiškinį.
Kas vyksta smegenyse, kai...?
Kalbos raida yra sudėtingas procesas. Kai mokomės kalbos, mūsų smegenyse atsiranda vietos visoms besivystančios kalbos sistemos dalims. Šiuose centruose galima rasti nuolat augantį neuronų tinklą, aktyvuojamą, kai reikia bendrauti. Šiuo ląstelių tinklu keliauja informacija, susijusi su kalbos supratimu ir produkavimu. Kai vaikas mokosi kelių kalbų, smegenyse sukuriamos papildomos jungtys tarp skirtingų kalbų. Jos visos suaktyvėja, kai jis nori bendrauti. Tuomet smegenyse greitai nusprendžiama, kuri kalba dabar reikalingesnė ir prasmingesnė, priklausomai nuo pašnekovo, situacijos ir konteksto. Paprastai net nereikia apie tai pagalvoti.
Kai žinome, kad žmogus, su kuriuo norime bendrauti, kalba ta pačia kalba kaip ir mes, mūsų smegenims nereikia sutelkti dėmesio tik į vieną kalbą. Tokiu atveju smegenys suteikia tiesioginę prieigą prie visų žinių visomis kalbomis, kurias galime vartoti (dar vadinama kalbiniu repertuaru) įprasto pokalbio metu. Vadinasi, mes galime pavartoti daugiau žodyno arba gramatikos. Tai padeda pasirinkti kalbą, tinkamiausią ką nors tiksliau, prasmingiau apibūdinti. Be to, prieiga prie kai kurių žodžių ir posakių viena kalba gali būti suteikiama greičiau nei kita, todėl galime vartoti pirmiausia iškylančią kalbą nesijaudindami, kad nebūsime suprasti.
Šokinėjimas nuo vienos kalbos prie kitos yra daugiakalbės realybės dalis, vadinama kodų kaita. Kodų kaita gali įvykti viename sakinyje, kas kelis sakinius arba pakeitus temą. Kodų kaita yra išmanaus kalbėtojo požymis, nes paprastai išlaikomos vartojamų kalbų taisyklės, o kalbos vartojamos kūrybiškai ir veiksmingai, kad būtų suprasta norima perteikti reikšmė. Vaikas labai greitai išmoksta, su kuo jis gali vartoti tas kalbas, kurias moka.
Kai vaikas anksti įgyja platų žodyną ir turi pakankamai laiko dalyvauti tikruose prasminguose pokalbiuose, skirtingos jo kalbos gali vystytis lygiagrečiai, turtingai ir kokybiškai. Tokiu atveju kodų kaita gali įvykti greitai. Suteikdami vaikui galimybę tolygiai bendrauti skirtingomis kalbomis, parodome jiems, kad visos kalbos yra vertingos ir svarbios ir kad jis gali nesivaržydami naudotis savo kalbiniu repertuaru. Ilgainiui tai gali padėti vaikui tapti išmaniu ir išdidžiu kiekvienos kalbos, kurios jis mokosi ir mokysis, vartotoju.
Dažniausiai pasitaikantys mitai apie dvikalbystę ir daugiakalbystę
Dažniausi teiginiai, kuriuos galima išgirsti apie dvikalbystę ir daugiakalbystę Ar juose yra nors kiek tiesos?
„Dvikalbystė ir daugiakalbystė nėra normali žmogaus būsena.“
Buvimas vienakalbiu yra palyginti retas reiškinys žiūrint viso pasaulio mastu. Dauguma pasaulio gyventojų yra bent jau dvikalbiai, jei ne daugiakalbiai. Kitaip tariant, normalu yra būti būtent dvikalbiu ar daugiakalbiu.
„Vaikas, augantis su daugiau nei viena kalba, yra sutrikęs.“ arba „Jei vaikas mokosi kelių kalbų vaikystėje, jis nė vienos kalbos neišmoksta gerai.“
Nėra jokių įrodymų, kad vaikas painiojasi tarp kalbų.
Vaikas išmoksta visų kalbų, kurių yra mokomas, jei tik gauna pakankamai kalbinės įvesties, t, y. jei jo aplinkoje vyksta daug tikrų prasmingų pokalbių, kuriuose yra įvairių žodžių, posakių, gramatinių konstrukcijų. Žinoma, sėkmingas kalbų išmokimas gali įvykti, jei vaikas neturi fizinių ar psichinių sutrikimų. Sutrikimai paprastai daro įtaką visoms kalboms, kurių vaikas mokosi.
„Kodų kaita (t. y. šokinėjimas tarp kalbų) painioja vaiką ir rodo, kad jis gerai nemoka tų kalbų, su kuriomis užaugo.“
Iš tiesų kodų kaita atskleidžia gerus skirtingų kalbinių lygmenų įgūdžius. Viena vertus, ji parodo kalbėtojo gebėjimą tinkamai vartoti skirtingų kalbų gramatiką ir žodyną. Kita vertus, kodų kaita gali palengvinti pokalbį arba pabrėžti tam tikrus reikšmės niuansus, kurie kalbėtojui konkrečioje situacijoje atrodo svarbūs.
„Augimas tarp kelių kalbų daro neigiamą poveikį vaiko raidai.“
Tiesą sakant, yra netgi priešingai – esama tam tikro teigiamo poveikio vaiko pažintiniam vystymuisi.
Tyrimai rodo, kad dvikalbis ir daugiakalbis vaikas gali anksčiau nei vienakalbis išsiugdyti kai kuriuos svarbius įgūdžius, nes jis nuolat lygina kalbas. Pavyzdžiui, toks vaikas greičiau suvokia skirtingų kalbų taisykles. Be to, jis gali anksčiau išsivystyti supratimą, kaip sudaryta kalba: geba atskirti skirtingus garsus, skiemenis, moka juos jungti į žodžius. Be to, pastebėta, kad dvikalbis ar daugiakalbis vaikas geriau išlaiko dėmesį, susitelkia prie užduoties. Jis taip pat anksčiau suvokia, kad kitas žmogus gali žinoti kitus dalykus nei jis pats. Be to, augdamas dvikalbis ar daugiakalbis, jis gali sėkmingiau vystyti bendravimo strategijas ir turėti daugiau motyvacijos mokytis dar ir kitų kalbų (ir kultūrų).
„Dvikalbis ar daugiakalbis vaikas turi pranašumų, kai ima mokytis kitos kalbos.“
Taip, tai tiesa, tai gali būti pranašumas. Dvikalbis ar daugiakalbis vaikas nuo pat mažens lygina, kaip veikia kalbos ir kokios taisyklės yra svarbios kiekvienoje kalboje. Todėl vėliau, mokydamasis kitų kalbų, jis greičiau supranta, kad skirtingos kalbos gali turėti skirtingas taisykles ir struktūras, ir gali lengviau ir greičiau išmokti naują kalbą.
„Kuo vėliau vaikas susiduria su antra ar trečia kalba, tuo jam geriau.“
Priešingai – kuo anksčiau vaikas išmoksta naują kalbą, tuo lengviau jam tai padaryti, jei tik jis neturi psichinių ar fizinių sutrikimų ir pakanka kalbinės įvesties. Apskritai kalbant, mokymosi procesas laikui bėgant keičiasi, jau mokyklinio amžiaus vaikui reikia įdėti daugiau pastangų, kad išmoktų naują kalbą.
„Dvikalbiu ar daugiakalbiu galima vadinti tokį žmogų, kuris puikiai moka dvi ar daugiau kalbų.“
Dvikalbystė ir daugiakalbystė turėtų būti suprantama kaip gebėjimas pakankamai gerai bendrauti abiem arba visomis mokamomis kalbomis. Kad žmogus tobulai mokėtų kalbą, pasitaiko retai net tiems žmonėms, kurie save vadina vienakalbiais. Be to, kas yra „tobulas mokėjimas“ ir kodėl to reikia siekti?
Jei vaikas netinkamai taria vienos kalbos garsus (taip gali atsitikti, kai, pavyzdžiui, garsas "r" skirtingose kalbose tariamas skirtingai) arba neprisimena kurios nors kalbos žodžio, tai nereiškia, kad jis nėra dvikalbis arba daugiakalbis.
„Tėvai taip pat turėtų lavinti mokyklos kalbą namuose, kad padėtų savo vaikui gerai mokytis mokykloje.“
Priešingai – tėvai namuose turėtų kalbėti savo šeimos kalba (-omis), ta (-omis) kalba (-omis), kuria (-iomis) jie gali geriausiai išreikšti savo mintis ir jausmus. Būtent toks kalbėjimas turi ne vieną pranašumą.
- Tokiu būdu tėvai gali užmegzti prasmingus, gilius pokalbius su vaiku.
- Mokydamasis šeimos kalbos (-ų), vaikas įgauna kalbos mokymosi pagrindus.
- Tačiau rekomenduojama šeimai būti atvirai ir įsileisti kitas į namus parsineštas kalbas, ypač mokyklos kalbą. Rodant, kad šeimos kalba (-os) ir mokyklos kalba yra vienodai svarbios, vaikui sudaromos sąlygos tapti motyvuotu ir kompetentingu dvikalbiu ar daugiakalbiu.
Kaip padėti savo vaikui, kad jo žodynas būtų platus, turtingas visomis man ir jam svarbiomis kalbomis?
- Svarbiausias dalykas: reikia gerbti ir vertinti visas aplinkoje – tiek namuose, tiek darželyje ar mokykloje – vartojamas kalbas.
- Be to, reikia suteikti vaikui laisvę bendrauti vartojant visas konstrukcijas, gramatiką ir žodyną visomis kalbomis, kurias vaikas moka, t. y. leisti jam atskleisti savo (kalbinį repertuarą).
- Kalbėdamiesi namuose, vartokite kuo įvairesnius žodžius ir konstrukcijas šeimos kalba (-omis) ir stenkitės įtraukti vaiką į pokalbius. Pavyzdžiui, eidami į netoliese esančią žaidimų aikštelę, galite aptarti, ką vaikas norėtų ten veikti arba ką galėtumėte padaryti kartu. Taip pat galite pasikalbėti apie tai, ką vaikas prisimena iš paskutinio apsilankymo žaidimų aikštelėje, ir iš to suprasti, ką vaikas iš tiesų nori ten veikti. Kad pokalbis galėtų vystytis, geriausia būtų naudoti atviruosius klausimus, pradedant „Kas?“ „Kur?“ „Kaip?“ „Kodėl?“, kad vaikas negalėtų atsakyti tik „Taip“ arba „Ne“.
- Reikia kalbėtis su vaiku šeimos kalba (-omis), kad būtų sukurtas tvirtas pagrindas bet kuriai kitai kalbai, kurios vaikas mokysis vėliau. Tačiau taip pat labai svarbu sudaryti sąlygas lengviau išmokti mokyklos kalbą. Galimi įvairūs būdai.
- Pavyzdžiui, galima kartu klausytis pasakų.
- Arba dalyvauti užsiėmimuose, kurie vedami mokyklos kalba. Tai galėtų būti, kad ir piešimo, dailės ar sporto būrelio lankymas, dalyvavimas muziejaus edukacijoje ar knygos pristatyme bibliotekoje.
- Taip pat galima kartu su vaiku žiūrėti trumpus vaizdo įrašus.
- Išbandyti kalbų mokymosi programėles.
Taip mokyklos kalbą paversite nuotykiu, kurį verta patirti visiems šeimos nariams.
Atminkite!
- Vaikas paprastai nepatiria jokių nesklandumų mokydamasis daugiau nei vienos kalbos.
- Mūsų smegenys vienu metu dirba su visu turimu kalbiniu repertuaru. Priklausomai nuo situacijos, smegenys labai greitai nusprendžia, kuri repertuaro dalis bus vartojama.
- Kodų kaita yra gebėjimas, o ne trukdis ar nepageidaujamas reiškinys.
- Bendraudami su vaiku, vartokite kuo įvairesnių žodžių, posakių, gramatinių konstrukcijų, bendraukite skirtingomis temomis, taip paskatinsite jo kalbos raidą.
Veiklos, padedančios ugdyti kalbą
Veiklos, padedančios ugdyti kalbą, taip pat tinka dvikalbio ar daugiakalbio vaiko kalbinei raidai. Jas tiesiog reikia pritaikyti visoms esamoms kalboms.
- Galite žaisti žodžių žaidimus vartodami visų jums ir jūsų vaikui svarbių kalbų žodyną. Tai gali būti smagus iššūkis visiems šeimos nariams. Vienas iš galimų žaidimų – „Sugedęs telefonas“.
- Eidami pasivaikščioti, galite tai, ką matote, iš pradžių pavadinti šeimos kalba, o paskui – ir mokyklos kalba. Taip papildysite vaiko kalbinį repertuarą dar keliais žodžiais.
- Galite parodyti ir palyginti, kaip užrašomi žodžiai šeimos ir mokyklos kalbomis. Taip vaikas pamatys, kad skirtingose kalbose vartojamos skirtingos rašto sistemos. Taip elgdamiesi paruošite vaiką skaitymui ir rašymui, palengvinsite jo kelią į raštingumą). Atkreipkite vaiko dėmesį į rašytinius ženklus gatvėje ir įprastus prekių ženklų pavadinimus žurnaluose ir laikraščiuose, pavyzdžiui, „Coca-Cola“, „Supermenas“ ir kt.
- Taip pat galite paieškoti dvikalbių knygų. Nors jų nėra daug, tačiau tikrai galite įsigyti bent keletą jūsų šeimoje vartojamomis kalbomis. Jos taip pat gali padėti ugdyti kalbas. Vartydami ir skaitydami dvikalbes knygas, galite palyginti skirtingus žodžius, posakius, gramatines konstrukcijas. Galbūt jas skaitydami šokinėsite iš vienos kalbos į kitą ir tai parodys, kaip natūralu ir tikra yra taip elgtis. Be to, tėvai su vaiku gali aptarti kalbų panašumus ir skirtumus, palyginti skirtingų kalbų garsus. Dvikalbių knygų skaitymas su vaikais taip pat yra būdas parodyti, kad skirtingos kalbos yra vienodai svarbios.
- Taip pat galite žiūrėti animacinius filmukus su subtitrais viena kalba, o paskui – kita.
