Gairės tėvams

Šeimos ir švietimo institucijos imasi skirtingų veiksmų, kad išspręstų kasdienybėje pasitaikančias su dvikalbyste ar daugiakalbyste susijusias problemas. Kokią strategiją pasirinkti? Paprastai pasirenkama tokia strategija, kuri, manoma, bus geriausia vaikams. Daugėjant žinių apie dvikalbystę ir daugiakalbystę, ši strategija dažniausiai yra mažiau ar daugiau vertinga kalbiniams įgūdžiams ugdyti.

1 strategija Namuose ir viešose vietose kalbama tik šalies kalba

Leventas ir Fatma turi penkerių metų dukrą Nisą. Šeima gyvena Austrijoje. Leventas ir Fatma yra kilę iš Turkijos ir labai nori, kad jų dukra kuo greičiau ir kuo geriau išmoktų vokiečių kalbą. Nors Fatmos vokiečių kalbos žinios yra palyginti ribotos (tiek gramatika, tiek žodynas, tiek tarimas, tiek intonacija), ji stengiasi kalbėti vokiškai su dukra visuomet, kai tik tas įmanoma. Fatma mieliau su savo dukra kalbėtų turkiškai, nes šia kalba ji gali geriausiai išreikšti savo mintis. Tačiau ji mano, kad turi stengtis, kad Nisa neatsiliktų mokykloje šalies kalba ir jai kuo geriau sektųsi gyvenime.

Ilgą laiką tėvams buvo patariama ir namuose vartoti šalies kalbą, taip esą būtų galima išvengti painiojimosi tarp kalbų ir per didelio krūvio vaikui. Šis patarimas paprastai būdavo geranoriškas, tačiau pastarųjų metų tyrimai atskleidė, kad taip iš vaiko, o ir iš visos šeimos, atimama jo kalba ir kultūrinė tapatybė. Jei šeimos kalba nevartojama kasdien, jei nėra įpročio vartoti, jos bus atsisakyta. O jei tėvai sklandžiai nekalba šalies kalba, jei jų gramatikos ir žodyno žinios ribotos, tai ir vaikas negaus pakankamos įvesties mokydamasis šios kalbos. Ir tai jam nepadės nei mokantis šeimos, nei šalies kalbos. Taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad skirtingų kalbų mokymasis paprastai yra vaikui lengvai įveikiamas iššūkis (žr. 2 skyrių). Taigi ši anksčiau populiari strategija šiandien laikoma nerekomenduotina.

2 strategija Vienas žmogus – viena kalba

Saja gyvena Slovėnijoje su vyru Džimu ir 18 metų sūnumi Ališanu. Saja su sūnumi kalba kurdų kalba. Jos vyras Džimas su Ališanu bendrauja angliškai. Dėl savo kalbinio pasirinkimo jie visada buvo tvirti, nes buvo pasiryžę perduoti savo protėvių kalbą ir atskleisti tapatybę. Jų sūnų darželyje ir mokykloje visada supo slovėnų kalba, todėl jie nesijaudino, kad jis nesugebės tinkamai išmokti slovėniškai. Tai pasiteisino – Ališanas gerai kalba kurdų, anglų ir slovėnų kalbomis.

Dar vienas būdas – strategija „vienas žmogus – viena kalba“. Tėvai, jei jų gimtosios kalbos skirtingos, bendrauja su vaiku savo kalba, t. y. ta kalba, kurią geriausiai moka. Tokiu būdu vaikas gauna tinkamą įvestį kiekviena kalba – išmoksta įvairių konstrukcijų ir plataus, turtingo žodyno. Juk jausmai ir mintys paprasčiau, laisviau ir tiksliau išreiškiamos ta kalba, kurią tėvai geriausiai moka. Ši strategija taip pat suteikia vaikui galimybę išmokti daugiau kalbų kasdienėse realiose situacijose. Ji taip pat leidžia išlaikyti pavedėtąsias kalbas šeimoje ir vaikui atskleisti abiejų tėvų kultūrinį tapatumą, leidžia suprasti, iš kur kilo jo tėvai ir būti tų kultūrų dalimi.

Dar vienas šios strategijos variantas: tėvai namuose bendrauja šeimos kalba ar kalbomis, tačiau už namų durų pereina prie šalies kalbos, taip prisitaikydami prie vietinės kalbinės aplinkos.

Kai namuose vartojama daugiau nei viena šeimos kalba, tėvams reikia nuolatinių pastangų vartoti vieną kalbą ir nepereiti prie kitos kalbos (kitos namų kalbos ar šalies kalbos), taigi ši strategija reikalauja tvirtos savidisciplinos. Taip pat gali tekti daug versti vienam iš tėvų kitam tėvui, kuris nemoka kitos šeimos kalbos. Kita vertus, jei to nuosekliai siekiama, tai gali padėti vaikui gerai išmokti šeimos kalbų, įgyti platų turtingą žodyną. Be to, ši strategija taip pat leidžia tėvams parodyti, kad jie vertina vienas kito kultūrinę tapatybę.

3 strategija Kelių kalbų vartojimas vienu metu

Gordinas ir Agbogbė turi 12 metų dukrą Katją ir gyvena Lietuvoje. Gordino protėviai kilę iš Izraelio, jis laisvai kalba lietuviškai ir hebrajiškai. Agbogbė kilusi iš Togo, ji kalba prancūziškai, evių kalba (ja kalbama Vakarų Afrikoje, daugiausia Ganoje, Toge ir Benine) ir lietuviškai. Abu tėvai nori perduoti savo paveldėtąsias kalbas. Agbogbė su dukra kalba prancūziškai ir evių kalba. Viešumoje ji dažniausiai kalba prancūziškai, o evių – dažniausiai namuose arba kai pokalbis tampa emocingas. Gordinas, bendraudamas su Katja, taip pat nuolat vartoja abi savo kalbas. Paprastai namuose jie nuolat šokinėja tarp kalbų ir tai atspindi jų daugiakalbę tikrovę. Katja supranta visas kalbas, bet dažniausiai atsako lietuviškai. Jos tėvai neprieštarauja, kad Katja atsakinėtų tik lietuviškai, ir neverčia jos atsakinėti kitomis kalbomis. Tai, kad Katja supranta hebrajų, prancūzų ir evių kalbas, rodo, jog Katja šias kalbas moka. Jos tėvai didžiuojasi, kad Katja supranta ir moka tiek daug kalbų. Tuo džiaugiasi ir pati Katja.

Kelių kalbų vartojimas vienu metu – tai būdas, kai pokalbyje dalyvaujantys šeimos nariai gali pasitelkti visą savo kalbinį repertuarą (t. y. visas kalbas, kurias moka). Taikant šį būdą, atsižvelgiama į daugiakalbę šeimos tikrovę. Tai leidžia suaugusiems ir vaikams bendrauti laisvai, visapusiškai išnaudojant savo kalbinius gebėjimus, šokinėti nuo vienos kalbos prie kitos. Tačiau, taikydami šią strategiją, tėvai turi sąmoningai suvokti, kad reikia vienodai skatinti visų kalbų vartojimą, kad vaiko kalbinis repertuaras būtų ugdomas tolygiai ir nuosekliai. Kitaip tariant, vaikas turi būti kviečiamas naudoti visą savo kalbinį repertuarą, kad galėtų išreikšti save. Vis dėlto būtent tėvai yra atsakingi už tai, kad kiek įmanoma labiau palaikytų ir skatintų visų kalbų, kurių vaikas mokosi, raidą. Tokiu būdu vaikas gali gauti naujos įvesties bet kuria šeimos kalba ir, jausdamas tėvų pritarimą, veiksmingiau mokytis ir šalies kalbos. Be to, tėvai, suteikdami savo vaikams tokias mokymosi galimybes, gali praplėsti ir savo kalbinį repertuarą.