Gairės tėvams

Dažnu atveju darželio auklėtojai nežino, kaip elgtis su vaikais, kurių šeimos kalba skiriasi nuo šalies kalbos. Paplitusi nuomonė, kad tokiems vaikams vėliau nesiseks mokykloje ir kad jiems būtina kuo greičiau pradėti intensyviai mokytis šalies kalbos. Kai kuriose šalyse esama programų, skirtų ankstyvajam kalbų mokymui, ypač migrantų vaikams, nes manoma, kad jiems to labiausiai reikia. Tačiau buvo pastebėta, kad šios programos ne visada veikia taip, kaip tikėtasi. Rizika, kad vaikų, kurių šeimos kalba yra kita nei šalies, rezultatai mokykloje bus prastesni, padidėja tuo atveju, kai susideda daugiau veiksnių, pavyzdžiui, šalies kalbai neskiriama dėmesio namuose, nėra knygų ta kalba ar kai tėvai turi mažiau mokymo ir mokymosi patirties.

Tačiau jeigu vaikas pradės eiti į mokyklą šalies kalba visiškai ar beveik nemokėdamas šios kalbos, jam bus sunku suprasti pamokos turinį ir mokytojo duodamus nurodymus, kurie kitiems mokiniams bus lengvai suprantami. Vaikams gali būti labai naudingas ankstyvas panardinimas, pavyzdžiui, ikimokykliniame amžiuje, į šalies kalbą bendraujant su darželio auklėtojais ir grupės draugais. Siekis, kad vaikas pradėtų mokyklą tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti, yra indėlis į lygybę ir teisingumą.

Įsiliejimas į aplinką vyksta lengviau, kai šeimos ir vaikai jaučia, kad yra laukiami, matomi, kad gerbiama jų kilmė ir gimtoji (šeimos) kalba. Šeimos kalba yra jų socialinės, kultūrinės ir kalbinės tapatybės dalis. Ji neturėtų būti vertinama prasčiau nei šalies kalba. Šeimos kalbos ignoravimas ar net uždraudimas, pavyzdžiui, darželyje, norint panardinti į šalies kalbą, dažnai sukelia nepageidaujamų pasekmių. Pavyzdžiui, vaikas gali pasijusti atstumtas. Tai gali neigiamai paveikti vaiko savęs suvokimą ir motyvaciją įsitraukti į kitas veiklas, pavyzdžiui, į šalies kalbos vartojimą.

Trumpai tariant, šeimos kalbos įsisavinimas ir šalies kalbos įgūdžių stiprinimas turėtų būti kasdienės vaikų darželio rutinos dalis, siekiant užtikrinti vaikams geriausius pirmuosius žingsnius mokyklos sistemoje.

Kaip darželyje pasiekti pusiausvyrą tarp šeimos ir šalies kalbų?

Darželio auklėtojams gali kilti klausimas, kaip skirti dėmesio visoms kalboms darželyje, ypač kai jie moka tik šalies kalbą, bet nemoka nė vienos iš šeimos kalbų, kuriomis kalba vaikai. Tačiau reikia nepamiršti, kad palaikyti vaikus reikia ne tik mokant šalies kalbos (naudojant turtingą žodyną ir ar sudėtingesnes gramatines konstrukcijas). Parama taip pat yra ir vaiko socialinės, kultūrinės ir kalbinės tapatybės, įskaitant šeimos kalbą, teigiamas vertinimas.

Susipažinimas su įstaigoje esančiomis kalbomis

Siekiant tokio tikslo, pirmasis žingsnis galėtų būti sužinojimas, kokia šeimos kalba vartojama kiekvieno vaiko namuose. Tai skamba paprastai, tačiau gali būti, kad reikės įdėti pastangų, norint tai išsiaiškinti. Prielaida, kad šeimos, kuri, pavyzdžiui, persikėlė iš Italijos į Slovėniją, šeimos kalba yra italų kalba, gali būti neteisinga. Tai gali būti slovėnų, japonų ar bet kuri kita kalba. Be to, net ir ne migrantų šeima namuose gali kalbėti kita, ne šalies, kalba. Darželių auklėtojai turėtų savęs paklausti kelių dalykų.

• Ar žinau apie visų vaikų šeimos kalbas?
• Ar žinau, kokias kalbas vaikai supranta ir kokiomis kalbomis moka kalbėti?
• Ar žinau, kokia kalba su vaiku kalba kiekvienas šeimos narys?
• Ar žinau, kaip vaikas atsako, kai į jį kreipiasi kuria nors kalba?
  • Pavyzdžiui, ar vaikas atsako ta pačia kalba, kuria į jį kreipiamasi, ar kita?
  • Pavyzdžiui, ar tėvai gali pasakyti, kiek šeimos kalbos žodžių ir pasakymų jų vaikas vartoja kasdien?
• Ar žinau, kaip tėvai jaučiasi, kai jų vaikas atsako kita kalba, nei į jį buvo kreiptasi?
  • Kaip tokiu atveju tėvai reaguoja?
• Ir t. t.

Pedagogai turėtų išsiaiškinti, kokia kalba vartojama namuose, o ne bandyti atspėti. Tačiau kai kurios šeimos tiesioginius klausimus apie šeimos kalbą gali priimti kaip nemandagius ar net įžeidžiančius, nes ši tema yra labai asmeniška, o galbūt jie jaučiasi nesaugiai, kai jų to klausiama. Pedagogai turėtų paaiškinti tėvams, kad nori sukurti tokią mokymosi aplinką, kurioje kiekvieno vaiko kultūrinė tapatybė ir šeimos kalba būtų vertinama vienodai. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad žinios apie vaiko santykį su šeimos (ir šalies) kalba gali padėti pedagogams ugdyti kiekvieno vaiko šeimos ir šalies kalbas. Svarbu paaiškinti, kad tai daroma siekiant sėkmės mokykloje ateityje.

Jeigu vaikas atsako teisingai (nebūtinai žodžiu, gali būti ir tinkama reakcija), bet ne ta kalba, kuria buvo paklaustas, tai reiškia, kad klausimas buvo suprastas. Galbūt vaikas tiesiog keičia kodus, o gal jaučiasi nepatogiai vartodamas šalies kalbą. Pastaruoju atveju pedagogas galėtų padėti vaikui pridėdamas reikalingų žodžių ir pasakymų šalies kalba, kad papildytų ar atkartotų atsakymą. Tačiau neturėtų vaiko versti pakartoti atsakymo.

Taip pat gali būti, kad vaikas, kalbėdamas šalies kalba, netinkamai pavartoja galūnes, nes jo šeimos kalboje nėra linksnių, bet vartojami skirtingi artikeliai. Gali būti, kad jo gimtojoje kalboje nėra giminių, todėl vartodamas šalies kalbą, jis gali supainioti žodžių gimines. Tai tik keli iš pavyzdžių, parodančių, kodėl vaikams gali kilti sunkumų pradėjus vartoti mokyklos kalbą. Bet jeigu pedagogas nors truputį supranta apie konkrečią šeimos kalbą, prie kurios vaikas yra įpratęs, tada gali sutelkti dėmesį į tam tikrus sunkumus ir paaiškinti vaikui skirtumus, pavyzdžiui, galūnių vartojimą mokyklos kalboje.

Vaikams reikia padėti suprasti ir mokytis ir šeimos, ir šalies kalbos vienu metu. Pedagogai turėtų kuo anksčiau tai išsiaiškinti ir pradėti šalies kalbos mokymą ar net kalbos sutrikimų diagnostiką.

Pedagogai turi numatyti visus etapus, kuriuos vaikai pereina, kad taptų kompetentingais bet kurios kalbos vartotojais (taip pat žr. 1 ir 2 skyrius). Be to, labai svarbu, kad nei pedagogai, nei tėvai nepamirštų, kad visi vaikai skirtingu greičiu mokosi kalbos (žr. 1 skyrių). Vienas vaikas yra greitesnis, o kitas – lėtesnis, bet dėl to jaudintis tikrai nereikia.

Kelios strategijos ir metodai, kaip skirti dėmesio vaiko šeimos kalbai

Viena strategija gali būti svarbios informacijos pateikimas tėvams visomis šeimų kalbomis apie įstaigoje esančią darbo tvarką ir vykstančius renginius. Informacijos pateikimas padeda sumažinti nesusipratimų, kylančių dėl kalbos barjero, riziką. Jei tėvai gerai supranta, kaip vyksta ugdymas toje įstaigoje, kurią lanko jų vaikas, gali labiau įsitraukti ir dažniau dalyvauti įvairiose veiklose. Informacijos pateikimas daugeliu kalbų ir galimybė perskaityti informacinius pranešimus įvairiomis kalbomis rodo atvirumą kalbų ir kultūrų įvairovei. Tai galima laikyti žingsniu didesnės įtraukties link. Kartais, esant galimybėms, gali būti naudinga pasikviesti vertėją, kad bendravimas būtų dar sklandesnis.

Be to, įvairiomis kalbomis parašyti pasisveikinimai iškabintuose vaikų piešiniuose paryškina įstaigoje esančių kalbų matomumą ir svarbą. Taip gali būti parodoma kiekvienos šeimos kalba, o tėvai ir vaikai mielai paieškos jų kalba parašytų žodžių. Tai netiesiogiai prisideda prie vaikų raštingumo, nes vaikai mato žodžius, parašytus jų šeimos kalba, gali apie juos paklausti ir išnagrinėti kartu su šeima ar pedagogais. Taip pat kartais su vaikais reikėtų pasisveikinti vis kitos šeimos kalba, taip parodant, kiek skirtingų vaikų yra įstaigoje. Vaikams tikrai malonu išgirsti savo šeimos kalbą ne tik namuose.

Kai kurie projektai įstaigose gali būti atliekami padedant šeimoms, pavyzdžiui, vaikiškų knygelių vertimas, siekiant sukurti daugiakalbę biblioteką, ar dainų įrašymas ir tekstų užrašymas įvairiomis kalbomis. Tokios bendros veiklos prisideda prie kalbų palaikymo ir rodo, kad yra vertinama kiekviena kalba. Be to, vieno vaiko šeimos kalba tampa prieinama ir kitiems vaikams bei šeimoms, o tai savo ruožtu gali palengvinti šeimų tarpusavio ir institucijos bei šeimų bendravimą. Įvairūs projektai gali sumažinti išankstinius nusistatymus, o pirmą kartą į darželį atėję vaikai jau gali rasti savo šeimos kalbą ir pasijusti ramiau.

Klausimai apie objektų pavadinimus kitomis kalbomis nei šalies kalba leidžia visiems vaikams parodyti savo šeimos kalbą įstaigoje. Tuo pačiu lavinami ir mokyklos kalbos įgūdžiai, nes minėti klausimai pateikiami mokyklos kalba. Tačiau svarbu nenaudoti prievartos vartoti šeimos kalbą kitų akivaizdoje. Šeimos kalbos įtraukimas į institucijos veiklą turėtų būti savanoriškas ir teigiamas. Geriau klausti taip: „Ar kas nors iš jūsų žino žodį „drugelis“ kita kalba?“, o ne prašyti vieno vaiko pasakyti tą žodį savo šeimos kalba. Pastarojo tipo klausimai diskriminuoja ir verčia vaiką pasijusti kitokiu nei visi vaikai grupėje. Tokie klausimai sukuria priešpriešą tarp „aš“ ir „jie“ arba „mes“ ir „kiti“.

Yra ir daugiau kūrybiškų būdų parodyti, kad kiekvieno vaiko šeimos kalba yra svarbi. Visa, kas rodo nuoširdų susidomėjimą ir teigiamą vertinimą šiam vaiko tapatybės ir šeimos aspektui, gali būti laikoma parama.

Kelios strategijos ir metodai, kaip skirti dėmesio šalies kalbai

Darželio auklėtojai yra pasiruošę visiems vaikams sudaryti vienodas galimybes įsitraukti į šalies kalbos mokymąsi. Kalbos pamokėlės kelis kartus per savaitę yra vienas iš būdų lavinti kalbą. Kitas būdas – turtinti vaikų žodyną ir kalbos supratimą bei vartojimą kviečiant pasikalbėti įvairiomis temomis, kurios vaikus domina ir skatina pasisakyti. Domėjimasis ir noras pasiteirauti informacijos pokalbių metu skatina vaikus vartoti sudėtingesnius žodžius ir gramatines struktūras, net ir nelabai gerai mokant mokyklos kalbą. Taip vaikai mėgdžioja pedagogų ar bendraamžių kalbos pavyzdžius. Pedagogai kitų yra laikomi ir patys save laiko šalies kalbos pavyzdžiais. Jie turėtų stebėti, kokius žodžius ir posakius vartoja kasdien, kad praplėstų vaikų žodyną ir gramatikos įgūdžius. Ne mažiau svarbi ir temų įvairovė, ir perteikiamas turinys. Vaikai gali žaisti su kalba ir smalsiai ją tyrinėti, jeigu pedagogai:

• vartoja atviruosius klausimus (kas? kaip? kada?);
• pagiria vaiką, kai šis pasako taisyklingai;
• pasakoja istorijas kviesdami vaikus prisidėti, pavyzdžiui, pradėdami sakinius ir skatindami vaikus juos pabaigti;
• papildo vaiko pasisakymus pridėdami naujų žodžių ar sakinių, taip turtindami vaikų žodyną;
• suteikia grįžtamąjį ryšį.
• ...

Šios strategijos yra dalis į vaiką orientuoto ugdymo, kuriuo siekiama sutelkti dėmesį į vaiko pomėgius, idėjas, patirtį ir emocijas. Vis dėlto, kai kurie vaikai nėra pratę pokalbio metu išsakyti savo nuomonę, poreikius ir pageidavimus. Jei tokių vaikų bus paklausti asmeninės nuomonės tam tikra tema, atsakymas nebus gautas, nes tai jiems pasirodys keista. Tačiau jie galėtų atsakyti į klausimus, susijusius su bendraamžių ar šeimos interesais, patirtimi ar poreikiais. Todėl specialistai turėtų būti dėmesingi, kad tinkamai suprastų vaiko nemokėjimą atsakyti ar susierzinimą, kai užduodamas į vaiką orientuotas klausimas. Ne į asmenį orientuoti klausimai gali paskatinti vaiką labiau įsitraukti, pavyzdžiui, klausti „Kaip praėjo savaitgalis su šeima? Ką jūs visi veikėte?“ yra geriau nei klausti „Ką tu veikei savaitgalį?“. Kiekviena situacija gali būti panaudota kalbai lavinti, pavyzdžiui, būsimas apsilankymas zoologijos sode ar buvęs gimtadienis, apie kurį galima pasikalbėti. Be to, bet kokia pedagogo ar vaiko veikla gali būti aprašoma mokyklos kalba. Bet kokia vaiko patirtis ar iššūkis yra tinkamas pagrindas prasmingam pokalbiui, kurį lengvai galima praturtinti naujais žodžiais ar gramatinėmis formomis. Tokiu būdu pedagogai skatina kalbos vartojimą ir jos moko, nepasakydami vaikams, ko jie mokosi.

Be pokalbių apie dabarties, praeities ar ateities įvykius ar istorijų papasakojimo kartu, pedagogai gali pasitelkti ir kitokių būdų kalbinėms kompetencijoms ugdyti. Skaitymas vaidmenimis yra viena iš strategijų, galinčių skatinti tiek šalies, tiek šeimos kalbų vartojimą. Knygos siužeto praplėtimas ir susijusių temų įtraukimas, jas aptariant su vaiku, sukuria kalbos vartojimo situaciją. Tai daroma skaitant su vaikais, o ne tik skaitant vaikams. Tokiu būdu pedagogai gali tarsi reklamuoti šalies kalbą. Beje, minėtas būdas tinka ir šeimos kalbai lavinti, jei šeimos yra įtraukiamos į istorijos skaitymą ir aptarimą su vaikų grupėmis. Taip parodoma, kad visos kalbos yra vertinamos, o šeimos gali jaustis kompetentingos šioje aplinkoje.

Vaikas

Prašau, gal gali paskaityti knygą?

Tėtis

Žinoma. Atsisėskime ir paskaitykime ją kartu, gerai?

Tėtis

... Ir lapė pabandė įlipti į medį ... Kas atsitiko tada? Kaip tu manai?

Vaikas

Ai, lapė nukrito. Jai skauda... Kaip ir man šiandien...

Tėtis

Kas tau šiandien nutiko, sūneli?

Vaikas

Ta pikta Marija pastūmė mane, ir aš nukritau.

Tėtis

Tikrai? Tu nukritai? Ar labai skaudėjo? Kas atsitiko po to?

Vaikas

Gavau šitą, iš mamos!

Tėtis

Ach, nejaugi galėjai bėgti su skaudančiu keliu pas mamą? Tai labai šaunu! O su pleistru jis turėtų greitai sugyti... Kaip manai, ką dabar turėtų daryti lapė?

Vaikas

Eiti pas savo mamą?

Tėtis

O jeigu mamos nėra šalia? Nepamiršk, lapė išvyko atostogų aplankyti savo draugų, į mišką už didžiulio kalno.

Vaikas

Eiti pas gydytoją! Lapei reikalingas pleistras!

Tėtis

Tu teisus, sūneli, lapei reikalingas pleistras. Pažiūrėk, tai panašu į...

Vaikas

Ligoninę!!!

Tėtis

Taip, į ligoninę, skirtą gyvūnams, kur gali atvykti visos lapės, meškos ir ... Kas dar gali ten atvykti??...

Tokiu būdu, klausydamasis savo tėčio skaitymo ir aptardamas knygoje pasakoją istoriją, vaikas, praktiškai neįdėdamas jokių pastangų, praplečia savo žodyną. Kitą kartą skaitydami tą pačią knygą jie gali surasti kitą temą aptarimui, taip padarydami skaitymo patirtį dar stipresnę.

Be to, klausant dvikalbių istorijų, eilėraščių ar dainų, galima su vaikais aptarti kalbų skirtumus ir panašumus. O smagūs žaidimai, tokie kaip „Sugedęs telefonas“, gali dar labiau sužadinti dėmesį garsams ir žodžių reikšmėms.

Žaisti „Sugedusį telefoną“ gali būti smagu ir kartu sudėtinga. Žaidžiant šį žaidimą, vienas vaikas sušnabžda žodį ar sakinį viena kalba į ausį kitam vaikui, kuris savo ruožtu turėtų pakartoti žodį ar sakinį trečiam vaikui į ausį ir taip toliau, kol pakartos visi vaikai. Paskutinis vaikas turi pakartoti, ką girdėjo, garsiai. Žaidimo tikslas – visiems teisingai pakartoti pradžioje pasakytą žodį ar sakinį. Paprastai proceso metu kai kurie skiemenys ar žodžiai yra neteisingai suprantami, o gautas žodis ar sakinys, kurį visi išgirsta pabaigoje, nebėra toks pat, kaip pradžioje pašnibždėtas žodis ar sakinys. Tada galima padiskutuoti apie tai, kas kuriame etape buvo suprasta, aptarti galimą nežinomo žodžio reikšmę, išsiaiškinti žodžius ir galiausiai visiems pasakyti žodžio reikšmę mokyklos ir vaikų šeimos kalbomis. Net galima pradėti diskusijas apie panašiai skambančius žodžius ar priešingybes.

Žaisdami šį žaidimą vaikai gali patirti, kad nemoka kalbos, bet gali bandyti suprasti ir atkartoti tai, ką išgirsta. Taip vaikai įtraukiami kartu atspėti turinį, o pedagogas gali padėti spėlioti (pavyzdžiui, per bendrą mąstymą). Visi vaikai gali praplėsti savo žodyną klausydami ir kalbėdami mokyklos kalba. Taip pat ir garsinės knygos ar mokomosios programėlės gali žaismingai lavinti mokyklos kalbą, tad verta jas pasitelkti mokant kalbos.

Pedagogai, naudodami šias strategijas ir žaidimus, gali padėti vystytis visų vaikų kalboms. Vis dėlto, kiekvienas vaikas mokosi savo greičiu ir tai yra normalu, jis neturėtų būti spaudžiamas šio proceso metu. Nesvarbu, ar vaikas yra sveikas, ar turi fizinių ar psichinių sutrikimų, darančių įtaką kalbos raidai, pedagogai turi išlikti kantrūs ir palaikyti lėčiau besimokančius vaikus.

Atsakydami į šiuos klausimus pedagogai turėtų atkreipti dėmesį į savo pačių nuostatas ar neužtikrintumą dėl šeimos kalbų vartojimo ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Kartais gali erzinti nesuprantamas dviejų vaikų, kalbančių ta pačia šeimos kalba, pokalbis. Pedagogai gali pagalvoti, kad nekontroliuoja situacijos. Tad jie gali savęs paklausti, kas konkrečiai juos trikdo, kai girdi šeimos kalbą, kurios nesupranta, arba kodėl jie teikia pirmenybę vienoms kalboms, o ne kitoms. Konkrečios šeimos kalbos prestižas gali turėti įtakos tam, kaip pedagogai su ja elgsis kasdienėje veikloje. Paprastai tai vyksta nesąmoningai, bet pedagogai turėtų žinoti, kad taip gali atsitikti, ir save stebėti bei analizuoti mintis, kad tai išspręstų. Jei specialistai išliks atviri ir savireflektyvūs bei suvoks save kaip nuolat besimokančius asmenis, galės pasinaudoti tuo, kad vaikai – kitos kalbos mokėtojai – gali praturtinti įvairius pokalbius. Taigi buvimas pedagogu gali reikšti ir nuolatinį mokymąsi naujų dalykų.